Brangūs broliai ir seserys!

Dovanokite, kad kalbu ne stovėdamas, bet jau kelias dienas negaluoju dėl gripo ir nesijaučiu labai tvirtas. Jums leidus, kalbėsiu sėdėdamas.

Džiaugiuosi galėdamas jums, visiems bendradarbiams, popiežiaus atstovams ir ypač tiems, kurie dėl amžiaus apribojimų šiais metais užbaigė savo tarnybą, nuoširdžiai palinkėti palaimingų Kalėdų ir laimingų Naujųjų metų. Atminkime ir tuos, kuriuos Dievas pasišaukė savo akivaizdon. Visiems jums ir jūsų šeimoms skirtos mano mintys ir padėka.

Per pirmą savo susitikimą su jumis 2013 metais norėjau pabrėžti du svarbius ir vienas nuo kito neatskiriamus Kurijos darbo aspektus – profesionalumą ir tarnavimą bei kaip sektiną pavyzdį nurodžiau šventąjį Juozapą. Praėjusiais metais, rengdamiesi Sutaikinimo sakramentui, aptarėme kai kurias pagundas ir „ligas“ – „kurijos ligų katalogą“. Šiandien derėtų pakalbėti apie „kurijos antibiotikus“, galinčius paveikti kiekvieną krikščionį, kiekvieną kuriją, kongregaciją, parapiją ir bažnytinį sąjūdį. Ligas, reikalaujančias prevencijos, budrumo, slaugymo ir kartais, deja, skausmingų ir ilgų įsikišimų.

Kai kurios iš tų ligų pasireiškė šiais metais, sukeldamos nemenko skausmo visam kūnui ir sužeisdamos žmonių sielas, taip pat ir papiktinimu.

Turiu konstatuoti, jog tai buvo – ir bus – sąžiningo apmąstymo ir ryžtingų priemonių objektas. Reforma bus tęsiama ryžtingai, skaidriai ir tvirtai, nes Ecclesia semper reformanda.

Vis dėlto ligos ir net skandalai negali paslėpti veiksmingos tarnystės, kurią popiežiui ir visai Bažnyčiai sunkiai, atsakingai, įsipareigojusiai bei atsidavusiai vykdo Romos kurija, ir tai – tikra paguoda. Šventasis Ignacas mokė, kad „blogoji dvasia graužia, liūdina, iškelia kliūtis, klaidingais argumentais žadina nerimą, kad jie neitų tolyn. O geroji dvasia drąsina ir teikia jėgų, paguodos, ašarų, įkvėpimų ir ramybės, palengvina ir pašalina visas kliūtis, kad gera darydami žengtų į priekį“ [1].

Būtų labai neteisinga nuoširdžiai nepadėkoti ir prideramai nepadrąsinti visų padorių ir sąžiningų asmenų, kurie uoliai, atsidavę, ištikimai ir profesionaliai darbuojasi rodydami Bažnyčiai ir Petro įpėdiniui solidarumą bei klusnumą, taip pat daug melsdamiesi.

Tačiau asmenų ir tarnautojų priešinimasis, nuovargis ir nuopuoliai irgi yra pamokos, teikiančios progą augti, o ne pulti į neviltį. Tai progos atsigręžti į tai, kas esminga, t. y. patikrinti, kaip suvokiame save pačius, Dievą, artimą, sensus Ecclesiae ir sensus fidei.

Šį atsigręžimą į tai, kas esminga, šiandien ir norėčiau aptarti, nes esame prieš kelias dienas Bažnyčios pradėtų Šventųjų Gailestingumo metų kelionės pradžioje. Šie metai Bažnyčiai ir mums visiems yra primygtinis raginimas padėkoti, atsiversti, atsinaujinti, atgailauti ir susitaikinti.

Kalėdos iš tikrųjų yra Dievo begalinio gailestingumo šventė. Šventasis Augustinas Hiponietis sako: „Ar galėjo mums, nelaimingiems žmonėms, būti parodytas dar didesnis gailestingumas už tą, kuris dangaus Kūrėją paskatino nužengti tarp mūsų ir žemės Kūrėją apsivilkti mūsų mariu kūnu? Tas pats gailestingumas paskatino pasaulio Viešpatį prisiimti tarno prigimtį, kad pats būdamas duona, kentėtų alkį; pats būdamas vanduo, jaustų troškulį; pats būdamas galia, pažintų silpnumą; pats būdamas išgelbėjimas, patirtų mūsų sužeistumą; ir pats būdamas gyvenimas, mirtų. Visa tai Jis padarė, kad numaldytų mūsų alkį, palengvintų mūsų troškulį, mus sustiprintų, panaikintų mūsų piktadarystes ir pakurstytų mūsų meilę“ [2].

Tad šių Gailestingumo metų kontekste mums rengiantis šv. Kalėdoms, kurios jau beldžiasi į duris, pateiksiu jums praktinių gairių, galinčių padėti vaisingai išgyventi šį malonės metą. Tai nėra išsamus „būtinų dorybių katalogas“ tiems, kurie tarnauja kurijoje, ir tiems, kurie trokšta savo pašventimą ar tarnavimą Bažnyčiai padaryti vaisingus.

Dikasterijų vadovus ir kitus vyresniuosius kviečiu šį katalogą praturtinti ir papildyti. Tai sąrašas, parengtas remiantis žodžio Misericordia akrostichine analize – tėvas Ricci šį metodą taikė Kinijoje, – kad jis mums būtų vadovas ir švyturys.

1. Missionarietà e pastoralità – Misionieriškumas ir pastoraciškumas. Misionieriškumas daro kuriją derlingą bei vaisingą ir tai liudija; rodo, kad mūsų veikla yra naši, veiksminga ir autentiška. Tikėjimas – dovana, bet mūsų tikėjimo matas yra tai, kokiu mastu gebame jį perteikti [3]. Kiekvienas pakrikštytasis yra Gerosios Naujienos misionierius pirmiausia savo gyvenimu, darbu, džiaugsmu ir įtikinamu liudijimu. Sveikas pastoraciškumas yra pirmiausia kiekvieno kunigo būtina dorybė. Sekti Geruoju Ganytoju, kuriam rūpi jo avys ir kuris atiduoda savo gyvybę, kad išgelbėtų kitus, yra kasdienė pareiga ir mūsų darbo kurijoje bei kunigiškosios veiklos matas. Be šių dviejų sparnų nepajėgtume skristi ir pasiekti „ištikimojo tarno“ palaimos (plg. Mt 25, 14–30).

2. Idoneità e sagacia – Tinkamumas ir įžvalgumas. Tinkamumas reikalauja asmeninių pastangų reikalaujamoms savybėms įgyti, jos būtinos norint kuo geriau protingai ir sumaniai atlikti užduotis bei darbus. Tinkamumas nesuderinamas su „rekomendacijomis“ ir papirkinėjimu. Įžvalgumas yra proto pasirengimas suvokti situaciją ir imtis jos išmintingai bei kūrybiškai. Tinkamumas ir įžvalgumas taip pat yra mūsų žmogiškas atsakas į Dievo malonę vadovaujantis garsiu posakiu: „Daryk viską, tarsi Dievo nebūtų, ir tada palik viską Dievui, tarsi tavęs nebebūtų.“ Taip elgiasi mokiniai, kasdien kreipdamiesi į Viešpatį šiais nuostabiais Visuotinės maldos, priskiriamos popiežiui Klemensui XI, žodžiais: „Vadovauk man savo išmintimi. Tvardyk mane teisingumu. Guosk mane savo gerumu. Saugok mane savo galybe. Tau, Viešpatie, atiduodu savo mintis, kad galvočiau apie tave; savo žodžius, kad kalbėčiau apie tave; savo darbus, kad į tave juos kreipčiau; savo skausmus, kad dėl tavęs juos kentėčiau“ [4].

3. Spiritualità e umanità – Dvasingumas ir humaniškumas. Dvasingumas yra bet kurios tarnystės Bažnyčioje ir krikščioniškajame gyvenime kertinis akmuo. Būtent jis maitina, palaiko ir nuo žmogiškojo trapumo bei kasdienių pagundų apsaugo visą mūsų veiklą. Humaniškumas yra tai, kas įkūnija mūsų tikėjimo tiesą. Kas išsižada humaniškumo, tas išsižada visko. Humaniškumas yra tai, kas mus skiria nuo mašinų ir robotų, kurie nei jaučia, nei jaudinasi. Kai mums pasidaro sunku tikrai verkti ar nuoširdžiai juoktis, kai stokojama šių dviejų ženklų, prasideda mūsų nuosmukis ir iš „žmonių“ virstame į kai ką kita. Humaniškumas yra mokėjimas visiems rodyti švelnumą, artumą ir mandagumą (plg. Fil 4, 5). Dvasingumas ir humaniškumas, nors ir įgimtos savybės, yra iki galo įgyvendintinas, nuolatos siektinas ir kasdien liudytinas potencialas.

4. Esemplarità e fedeltà – Buvimas pavyzdžiu ir ištikimybė. Palaimintasis popiežius Paulius VI 1963 m. priminė Romos kurijai „pašaukimą būti pavyzdžiu“ [5]. Būti pavyzdžiu vengiant papiktinimų, žeidžiančių sielas ir keliančių grėsmę mūsų liudijimo įtikinamumui. Kalbant apie ištikimybę šventimams, pašaukimui, visada atmintini Kristaus žodžiai: „Kas ištikimas mažmožiuose, tas ištikimas ir didžiuose dalykuose, o kas nesąžiningas mažmožiuose, tas nesąžiningas ir dideliuose dalykuose“ (Lk 16, 10) ir: „O kas papiktintų vieną iš šitų mažutėlių, kurie mane tiki, tam būtų geriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėse. Vargas pasauliui dėl papiktinimų! Papiktinimai neišvengiami, bet vargas tam žmogui, per kurį papiktinimai ateina“ (Mt 18, 6–7).

5. Razionalità e amabilità – Racionalumas ir mielumas. Racionalumas įgalina išvengti pernelyg karštų emocijų, o mielumas – perdėtos biurokratijos, taip pat perdėto programų bei planų kūrimo. Šios dovanos būtinos, kad asmuo būtų pusiausviras: „Priešas, – dar kartą cituoju šv. Ignacą, dovanokite! – atidžiai stebi, ar siela yra grubi, ar jautri. Jei jautri, stengiasi ją padaryti kraštutinai jautrią, kad vis labiau drumstų ir vestų į sumišimą“ [6]. Kiekvienas perdėtas tiek racionalumas, tiek mielumas rodo pusiausvyros stoką.

6. Innocuità e determinazione – Geranoriškas apdairumas ir ryžtingumas. Geranoriškas apdairumas įgalina priimti sprendimus atsargiai, susilaikant nuo impulsyvių ir skubotų veiksmų. Tai gebėjimas dėmesingais ir supratingais veiksmais leisti iš savęs, iš kitų žmonių ir iš situacijų iškilti tam, kas geriausia. Elgtis su kitais taip, kaip norėtume, kad jie elgtųsi su mumis (plg. Mt 7, 12 ir Lk 6, 31). Ryžtingumas yra veikimas tvirta valia, turint aiškią viziją, paklūstant Dievui ir vadovaujantis vien salus animarum įstatymu (plg. Kanonų teisės kodeksas, kan. 1725).

7. Carità e verità – Meilė ir tiesa. Tai dvi neperskiriamos krikščioniškojo gyvenimo dorybės: daryti tai, kas teisinga meilėje, ir gyventi meile tiesoje (plg. Ef 4, 15) [7]. Meilė be tiesos virsta destruktyvia „pritarimo viskam“ ideologija, o tiesa be meilės – „paraidiniu teisingumu“.

8. Onestà e maturità – Sąžiningumas ir brandumas. Sąžiningumas yra dorumas, nuoseklumas ir visiškai nuoširdus elgesys savo paties ir Dievo atžvilgiu. Kas yra sąžiningas, tas dorai elgiasi ne tik stebimas prižiūrėtojo ar vyresniojo; tas, kuris sąžiningas, nesibaimina būti netikėtai užkluptas, nes niekada neapgaudinėjo to, kuris juo pasitiki. Sąžiningas žmogus niekada nelaiko savęs jam patikėtų žmonių ar daiktų šeimininku, kaip „blogasis tarnas“ (Mt 24, 48). Sąžiningumas yra pamatas, kuriuo remiasi visos kitos savybės. Brandumas yra pastangos siekti savo fizinių, psichinių ir dvasinių gebėjimų darnos. Tai niekada nesibaigiančio ir nuo žmogaus amžiaus nepriklausančio vystymosi proceso tikslas ir vaisius.

9. Rispettosità e umiltà – Pagarbumas ir nuolankumas. Pagarbumas yra kilnios ir jautrios sielos savybė – asmens, visada nuoširdžiai gerbiančio kitą, savo pareigas, vyresniuosius ir pavaldinius, taip pat dokumentus, paslaptis ir konfidencialumą; asmens, mokančio atidžiai išklausyti ir mandagiai kalbėti. Nuolankumas yra šventųjų ir žmonių, kupinų Dievo, dorybė: juo yra reikšmingesni, juo labiau jie suvokia, kad yra niekas ir be Dievo malonės nieko negali (plg. Jn 15, 8).

10. „Doviziosità“ – turiu ydą kurti naujadarus – e at­ten­zione – Dosnumas ir dėmesingumas. Juo labiau pa­si­tikime Dievu ir jo apvaizda, juo esame dosnesni ir labiau linkę duoti žinodami, kad juo daugiau duodama, juo daugiau gaunama. Juk būtų nieko verta atverti visų pasaulio bazilikų Šventąsais duris, jei mūsų širdžių durys liks užvertos meilei, rankos – dovanojimui, namai – svetingumui, o mūsų bažnyčios – priimti žmones. Dėmesingumas yra rūpinimasis mažmožiais, stengimasis visomis išgalėmis niekada nepasiduoti ydoms ir silpnybėms. Šventasis Vincentas Paulietis meldėsi: „Viešpatie, padėk išsyk pamatyti tuos, kurie greta, kurie susirūpinę ir nežino, ką daryti, kurie kenčia to neparodydami, kurie jaučiasi atskirti prieš savo valią.“

11. Impavidità e prontezza – Bebaimiškumas ir budrumas. Būti bebaimiam reiškia neišsigąsti sunkumų, kaip Danieliui liūtų duobėje, kaip Dovydui Galijoto akivaizdoje; reiškia veikti drąsiai, ryžtingai ir nesvyruojant, „kaip geram kariui“ (plg. 2 Tim 2, 3–4); reiškia nedvejojant žengti pirmą žingsnį, kaip Abraomui ir Marijai. Budrumas yra mokėjimas laisvai ir gyvai veikti neprisirišus prie praeinančių materialių daiktų. Psalmėje sakoma: „Net jeigu turtai ir didėtų, neprisiriškite širdimi prie jų“ (Ps 62, 11). Būti budriam reiškia visada būti kelyje niekada nekaupiant nereikalingų daiktų, neužsisklendžiant savo projektuose ir nepasiduodant ambicijoms.

12. Galiausiai affidabilità e sobrietà – Patikimumas ir saikingumas. Patikimas tas, kuris rimtai ir dėmesingai vykdo pareigas ir stebimas, ir paliktas vienas; tas, kuris skleidžia ramybę, nes niekada nenuvilia to, kuris juo pasitikėjo. Saikingumas – sąraše paskutinė, bet toli gražu ne mažiau svarbi dorybė – yra gebėjimas atsisakyti to, kas nereikalinga, ir atsispirti vyraujančiai vartojimo logikai. Saikingumas yra protingumas, paprastumas, tenkinimasis tuo, kas svarbiausia, pusiausvyra ir santūrumas. Saikingumas reiškia žvelgti į pasaulį Dievo akimis, taip pat neturtingųjų žvilgsniu ir stovint jų pusėje. Saikingumas yra gyvensena [8], rodanti, kad hierarchijos principu laikoma pirmenybė kitam, ir liudijanti gyvenimą, paženklintą rūpinimosi kitais bei tarnavimo jiems. Saikingas žmogus yra nuoseklus ir visame kame regintis esmę, nes moka apsiriboti, atkurti, perdirbti, sutaisyti ir gyventi saikingai.

Brangūs broliai, gailestingumas yra ne trumpalaikis jausmas, bet Gerosios Naujienos santrauka, pasirinkimas jausti, kaip Jėzaus Širdis [9], tikrai sekti Viešpačiu, raginančiu: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“ (Lk 6, 36; plg. Mt 5, 48). Pasak tėvo Ermeso Ronchi, „gailestingumas yra papiktinimas teisingumui, kvailystė protui, paguoda skolininkams. Skola už tai, kad esi gyvas, kad esi mylimas, padengiama tik gailestingumu.“

Gailestingumas tegu vadovauja mūsų žingsniams, įkvepia mūsų reformas, apšviečia mūsų sprendimus. Tegu jis būna mūsų darbų kertinis akmuo. Tegu pamoko, kada žengti pirmyn ir kada per žingsnį atsitraukti. Tegu padeda suvokti mūsų darbų menkumą Dievo didžiajame išganymo plane ir jo didingus bei slėpiningus darbus.