Dėkoju arkivyskupui už jo žodžius ir rūpestingą tikrovės analizę. Jūsų dalyvavimas, pagyvenusieji broliai ir seserys, primena man dvi ištaras iš apaštalo Jokūbo, kuriam dedikuota ši katedra, laiško. Laiško pradžioje ir pabaigoje jis kviečia, kad būtume tvirti, pavartodamas du skirtingus terminus. Esu tikras, jog galime išgirsti „Viešpaties brolio“, norinčio šiandien kreiptis į mus, balsą.

Jūs, kurie čia dalyvaujate, pakėlėte visokiausius išbandymus – karo siaubus, paskui politinę priespaudą, persekiojimus ir tremtį, kaip gerai nusakė jūsų arkivyskupas. Ir buvote tvirti, ištvermingai laikėtės tikėjimo. Nei nacistinis, nei sovietinis režimas nenuslopino tikėjimo jūsų širdyse ir kai kurių iš jūsų net nepaskatino atsisakyti paskirti save kunigiškajam ir vienuoliškajam gyvenimui, atsisakyti būti katechetu ir įvairių bažnytinių tarnysčių, susijusių su rizika gyvybei; iškovojote gerą kovą, baigėte bėgimą ir išlaikėte tikėjimą (plg. 2 Tim 4, 7).

Tačiau apaštalas Jokūbas pabrėžia, kad toks kantrumas nugali tikėjimo išmėginimus ir leidžia subręsti tobuliems darbams (plg. 1, 2–4). Jūsų darbai, kad ir kokie tobuli tada, turėtų vis dar siekti tobulumo ir naujomis aplinkybėmis. Jūs, kurie eikvojote savo kūną ir sielą, aukojote savo gyvenimą siekdami savo tėvynės laisvės, dažnai jaučiatės užmiršti. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, šiandien laisvi žmonės laisvės vardu palieka garbaus amžiaus žmones patirti vienatvę, atstūmimą, išteklių stoką, atskirtį ir net skurdą. Jei taip yra, tuomet vadinamasis laisvės ir pažangos traukinys tuos, kurie dėl tų teisių kovojo, nustūmė į paskutinį vagoną, iš kur jie kaip žiūrovai stebi kitų šventę pagerbti ir apdovanoti, tačiau kasdieniame gyvenime užmiršti (plg. Evangelii gaudium, 234).

Apaštalas Jokūbas kviečia, kad būtume tvirti ir nepasiduotume. „Šiame kelyje geriausia atsvara blogiui yra gėrio puoselėjimas, dvasinis brendimas ir augimas meile“ (Gaudete et exsultate, 163). Nepasiduokite nusivylimui, liūdesiui, nepraraskite meilumo ir juolab vilties!

Užbaigdamas savo laišką šventasis Jokūbas dar kartą kviečia mus būti kantrius (5, 7) pavartodamas žodį, sujungiantį dvi reikšmes, – kantriai ištverti ir kantriai viltis. Raginu jus ir savo šeimose, ir savo tėvynėje būti abiejų nuostatų – ištvermės ir vilties, paženklintų kantrumo, – pavyzdžiu. Šitaip ir toliau statydinsite savo tautą. Jūs, kurie pragyvenote tiek metų, esate ne tik gyvas tvirtumo negandose liudijimas, bet ir pranašystės dovana, primenanti jaunosioms kartoms, kad rūpinimasis tais, kurie ėjo pirma mūsų, bei jų globa Dievą džiugina ir šaukiasi Dievo, kai to stokojama. Jūs, kurie pragyvenote tiek metų, neužmirškite, kad esate tautos šaknys, bręstančių jaunuolių, turinčių sužydėti ir duoti vaisių, šaknys; ginkite tas šaknis, išlaikykite jas gyvas, kad vaikai ir jaunuoliai su jomis suaugtų ir suvoktų, jog „visi medžio žiedai gyvi iš to, kas po žeme“ (F. L. Bernárdez. Sonetas Si para recobrar lo recobrado).

Kaip skelbia žodžiai ant šios šventovės sakyklos: „O, kad šiandien išgirstumėte, ką jis sako! Nebūkite kietaširdžiai“ (Ps 95, 7–8). Kieta širdis yra sklerotinė širdis, praradusi Dievo naujybės džiaugsmą, atmetanti dvasios jaunatviškumą, norą paragauti ir pamatyti, koks visada, visais laikais ir ligi pabaigos, geras yra Viešpats (plg. Ps 34, 9).