Atlaidusis Teisėjas Viešpats Jėzus, mūsų sielų Ganytojas, apaštalui Petrui ir jo įpėdiniams patikėjo raktų galią teisingumo ir tiesos darbui Bažnyčioje vykdyti; ši aukščiausioji ir visuotinė galia surišti ir išrišti čia, žemėje, patvirtina, sustiprina ir gina dalinių Bažnyčių ganytojų galią, suteikiančią jiems šventą teisę ir Viešpaties akivaizdoje pareigą teisti savo valdinius [1].

Amžių tėkmėje vis aiškiau suvokdama Kristaus žodžius apie santuoką, Bažnyčia giliau suprato ir išdėstė mokymą apie santuokos ryšio neišardomumą, išrutuliojo pritarimo santuokai niekinumo sistemą bei tinkamiau sutvarkė teisminį procesą, kad bažnytinė drausmė vis labiau atitiktų išpažįstamą tikėjimo tiesą.

Visa tai visada daryta vadovaujantis aukščiausiu sielos išganymo įstatymu [2], nes Bažnyčia, kaip išmintingai mokė palaimintasis popiežius Paulius VI, yra dieviškosios Trejybės sumanyta ir todėl jos visos institucijos, net jei ir yra nuolat tobulintinos, turi siekti perteikti dieviškąją malonę ir kiekviena pagal savo gebėjimus bei užduotis nepaliaujamai skatinti krikščionių gėrį kaip pačios Bažnyčios esminį tikslą.

Tai atmindami, nutarėme reformuoti santuokos skelbimo niekine procesą ir, to siekdami, subūrėme teisės išmanymu, pastoraciniu išmintingumu ir praktine teismine patirtimi išsiskiriančius vyrus, kad jie, vadovaujami Jo Ekscelencijos Romos Rotos dekano ir paisydami santuokinio ryšio neišardomumo principo, pateiktų reformos kontūrus. Uoliai darbuodamasi ši grupė per trumpą laiką parengė reformos metmenis, kurie, prideramai apmąstyti padedant kitiems žinovams, dabar pateikiami šiame laiške.

Rūpinimasis sielų išganymu, kuris šiandien, kaip ir vakar, yra aukščiausiasis institucijų, įstatymų ir teisės tikslas, skatina Romos vyskupą pateikti šios reformos dokumentą vyskupams, kuriems, kaip ir jam, tenka Bažnyčios užduotis saugoti tikėjimo vienybę ir santuokos, krikščioniškosios šeimos šerdies ir versmės, drausmę. Akstiną reformuoti stiprina gausybė krikščionių, kurie, trokšdami elgtis pagal savo sąžinę, dėl fizinio ar moralinio nutolimo dažnai yra atstumiami bažnytinių teisinių struktūrų; todėl meilė ir gailestingumas reikalauja, kad pati Bažnyčia, kaip motina, taptų artimesnė savo vaikams, kurie jaučiasi atskirti.

Sukti šia linkme skatino ir didžiumos mūsų brolių vyskupų, dalyvavusių neseniai vykusiame Sinode, pageidavimai, kad šie procesai būtų spartesni ir prieinamesni [4]. Atsiliepdami į tokį troškimą, nusprendėme šiuo laišku išleisti nuostatus, kuriais siekiama ne paskatinti santuokų skelbimą niekinėmis, bet paspartinti bei tinkamai supaprastinti procesus, kad dėl ilgos sprendimo priėmimo trukmės savo būvio išaiškinimo laukiančių tikinčiųjų širdžių nebeslėgtų abejonių šešėlis.

Tai padarėme sekdami savo pirmtakais, troškusiais, kad santuokų skelbimo niekinėmis bylos būtų sprendžiamos teismiškai, o ne administraciškai – ne dėl to dalyko prigimties, bet todėl, kad to reikalauja poreikis kuo labiau apsaugoti šventojo ryšio tiesą, o būtent tai ir laiduoja teisminė tvarka.

Reformuojant vadovautasi keliais pagrindiniais kriterijais:

I. – Vienintelis vykdomasis sprendimas niekinumo naudai. – Pirmiausia atrodė pravartu nebereikalauti dviejų sutampančių sprendimų santuokos paskelbimo niekine naudai, kad šalys galėtų sudaryti naują kanoninę santuoką. Pakanka pirmojo teisėjo moralinio tikrumo, pasiekto pagal teisines normas.

II. – Vienintelis teisėjas, skiriamas vyskupo atsakomybe. – Paskirti pirmajai instancijai vienintelį teisėją, kuris visada turi būti dvasininkas, patikima vyskupo atsakomybei. Vyskupas, pastoraciškai vykdydamas savo teisminę galią, privalo rūpintis, kad nebūtų laksizmo.

III. – Teisėjas yra pats vyskupas. – Siekiant pagaliau įgyvendinti Vatikano II Susirinkimo mokymą labai svarbioje srityje, nutarta išryškinti, kad savo Bažnyčioje, kurios galva ir ganytojas jis yra, pats vyskupas savaime yra jam patikėtų krikščionių teisėjas. Todėl pageidautina, kad didelėse ir mažose vyskupijose pats vyskupas būtų bažnytinių struktūrų atsivertimo ženklas [5] ir teisėjo užduotį santuokos srityje iki galo nedeleguotų kurijos tarnyboms. Tai ypač taikytina sutrumpintam procesui, kuris bus nustatytas aiškesnėms niekinumo byloms spręsti.

IV. – Sutrumpintas procesas. – Greta įprastinio lengvesnio santuokos paskelbimo niekine proceso nustatyta sutrumpinto proceso forma – papildomai dabar galiojančiam dokumentiniam procesui, – taikytina tais atvejais, kai tvirtinimas apie santuokos niekinumą paremiamas ypač akivaizdžiais argumentais.

Vis dėlto iš akių neišleidome ir to, kad sutrumpintas procesas gali kelti pavojų santuokos neišardomumo principui. Kaip tik todėl norėjome, kad tokiame procese teisėjas būtų pats vyskupas, kuris savo pastoracinės užduoties galia išvien su Petru yra katalikiškosios vienybės tikėjimu ir drausme laidas.

V. – Apeliacija metropolito sostui. – Pravartu atkurti apeliaciją metropolito sostui, nes ši bažnytinės provincijos galvos tarnyba, stabiliai egzistavusi amžių tėkmėje, yra ryškus sinodiškumo Bažnyčioje ženklas.

VI. – Vyskupų konferencijų užduotis. – Vyskupų konferencijos, kurias pirmiausia turėtų motyvuoti apaštališkasis troškimas pasiekti išsibarsčiusius tikinčiuosius, turėtų jausti pareigą įsitraukti į minėtąjį atsivertimą ir be išlygų gerbti vyskupų teisę organizuoti teisminę galią savo dalinėse Bažnyčiose.

Artumo tarp teisėjo ir tikinčiųjų atkurti nepavyks, jei konferencijos pavienių vyskupų nepaskatins ir jiems nepadės įgyvendinti santuokinio proceso reformos.

Siekdamos teisėjo artumo, vyskupų konferencijos, išlaikydamos teisingą, sąžiningą atlygį tribunolų darbuotojams, sykiu tegu pasirūpina, kad procesai būtų nemokami, o Bažnyčia, pasirodydama tikintiesiems kaip dosni motina, tokiame taip artimai su sielų išganymu susijusiame dalyke padarytų regimą neužtarnaujamą Kristaus meilę, kuria visi esame išganyti.

VII. – Apeliacija Apaštalų Sostui. – Atsižvelgiant į seniausią teisę, bet kuriuo atveju išlaikytina apeliacija Apaštalų Sosto ordinariniam tribunolui, arba Romos Rotai, šitaip sutvirtinant ryšį tarp Petro Sosto ir dalinių Bažnyčių, tačiau sykiu būtina stengtis tokių apeliacijų praktikoje užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise, kad tai neigiamai neatsilieptų sielų išganymui.

Be to, Romos Rotos teisę kuo skubiau, kiek reikia, būtina pritaikyti reformuoto proceso taisyklėms.

VIII. – Nuostatai Rytų Bažnyčioms. – Pagaliau Rytų Bažnyčių bažnytinės tvarkos ir drausmės atžvilgiu nusprendėme sykiu atskirai paskelbti normas santuokinių procesų tvarkai Rytų Bažnyčių kanonų kodekse reformuoti.

Viską prideramai pasvėrę, nusprendžiame ir nustatome Kanonų teisės kodekso VII knygos III dalies I skyriaus visą I skirsnį „Santuokinio niekinumo paskelbimo bylos“ (1671–1691 kan.) nuo 2015 m. gruodžio 8 d. pakeisti taip:

1 straipsnis. Teismo kompetencija ir tribunolai

1671 kan. – § 1. Pakrikštytųjų santuokinės bylos savąja teise priklauso bažnytiniam teisėjui.

§2. Grynai civilinių santuokos padarinių bylos priklauso civilinei valdžiai, nebent partikuliarinė teisė nustatytų, kad tas pačias bylas, kaip šalutines ir papildomas, gali nagrinėti ir spręsti bažnytinis teisėjas.

1672 kan. – Santuokos niekinumo bylose, kurios nėra rezervuotos Apaštalų Sostui, yra kompetentingas: 1º tribunolas tos vietos, kur buvo sudaryta santuoka; 2º tribunolas tos vietos, kurioje yra kurios nors ar abiejų šalių buveinė ar laikinoji buveinė; 3º tribunolas tos vietos, kur faktiškai turi būti surinkta dauguma įrodymų.

1673 kan. – § 1. Kiekvienoje vyskupijoje santuokos niekinumo aiškiai teisės neišskirtoms byloms pirmosios instancijos teisėjas yra diecezinis vyskupas, kuris teisminę galią gali vykdyti asmeniškai ar per kitus pagal teisės normą.

§ 2. Vyskupas savo vyskupijai turi įsteigti diecezinį tribunolą santuokos niekinumo byloms, išsaugant to vyskupo galimybę kreiptis į kitą kaimyninį diecezinį ar tarpdiecezinį tribunolą.

§ 3. Santuokos niekinumo bylos rezervuotos trijų teisėjų kolegijai. Jai vadovauti privalo teisėjas dvasininkas, kiti teisėjai gali būti ir pasauliečiai.

§ 4. Jei nėra galimybės vyskupijoje ar kaimyniniame pagal § 2 normą pasirinktame tribunole įsteigti kolegialaus tribunolo, vyskupas moderatorius turi pavesti bylas vienam teisėjui dvasininkui, kuris, kur įmanoma, turi pasirinkti du asesorius, doro gyvenimo, gerai išmanančius juridinius ar humanitarinius mokslus, šioms pareigoms patvirtintus vyskupo; šiam vienasmenio teismo teisėjui, jei nėra nustatyta kitaip, priklauso tai, kas priskiriama kolegijai, pirmininkui ar pranešėjui.

§ 5. Antrosios instancijos tribunolas galiojimui visada privalo būti kolegialus pagal ankstesniojo § 3 nuostatą.

§ 6. Nuo pirmosios instancijos tribunolo apeliuojama į metropolinį antrosios instancijos tribunolą, išlaikant kan. 1438–1439 ir 1444 nuostatas.

2 straipsnis. Teisė apskųsti santuoką

1674 kan. – § 1. Santuoką apskųsti gali: 1º sutuoktiniai; 2º teisingumo saugotojas, kai niekinumas jau viešai žinomas, jeigu santuokos neįmanoma ar netikslinga pataisyti.

§ 2. Santuoka, kuri nebuvo apskųsta esant gyviems sutuoktiniams, negali būti apskųsta po vieno iš jų ar abiejų mirties, nebent klausimas apie galiojimą pakenktų kito ginčo išsprendimui tiek kanoniniame, tiek civiliniame teisme.

§ 3. Jei sutuoktinis mirtų bylos metu, turi būti laikomasi kan. 1518 nuostatų.

3 straipsnis. Bylos pradėjimas ir medžiagos rinkimas

1675 kan. – Teisėjas, prieš priimdamas bylą, turi įsitikinti, kad santuoka nepataisomai iširusi taip, kad santuokinio gyvenimo atkurti neįmanoma.

1676 kan. – § 1. Gavęs ieškinį, teismo vikaras, jei mano, kad ieškinys turi kokį nors pagrindą, jį privalo priimti ir dekretu, pridėtu prie to ieškinio, įsakyti jo kopiją perduoti ryšio gynėjui, taip pat, nebent ieškinį būtų pasirašiusios abi šalys, atsakovui, suteikdamas jam penkiolikos dienų terminą pateikti savo nuomonę apie ieškinį.

§ 2. Praėjus minėtam terminui, esant reikalui dar kartą paraginęs kitą šalį pareikšti nuomonę, išklausęs ryšio gynėjo, teismo vikaras savo dekretu turi nustatyti ginčo formuluotę ir nuspręsti, ar byla turi būti nagrinėjama ordinarinio ar sutrumpinto proceso būdu pagal kan. 1683–1687. Šis dekretas nedelsiant turi būti įteiktas šalims ir ryšio gynėjui.

§ 3. Jei bylą reikia nagrinėti ordinarinio proceso būdu, teismo vikaras tuo pačiu dekretu turi sudaryti teisėjų kolegiją ar paskirti vienasmenio teismo teisėją su dviem asesoriais pagal kan. 1673 § 4.

§ 4. Jei nustatytas sutrumpintas procesas, teismo vikaras turi veikti pagal kan. 1685 normą.

§ 5. Ginčo formuluotė privalo apibrėžti, kokiu pagrindu ar kokiais pagrindais turi būti skundžiamas santuokos galiojimas.

1677 kan. – § 1. Ryšio gynėjas, šalių teisiniai atstovai ir teisingumo saugotojas, jei dalyvautų teisme, turi teisę: 1º dalyvauti apklausiant šalis, liudininkus ir ekspertus, nepažeidžiant kan. 1559 nuostatos; 2º peržiūrėti bylos aktus, kad ir dar nepaskelbtus, ir susipažinti su šalių pateiktais dokumentais.

§ 2. Šalys negali dalyvauti apklausoje, apie kurią kalbama § 1, 1º.

1678 kan. – § 1. Santuokos niekinumo bylose teisminis prisipažinimas ir šalių pareiškimai, paremti liudininkų parodymais apie pačių šalių patikimumą, gali turėti visiško įrodymo galią, kurią turi įvertinti teisėjas, pasinaudodamas visomis nuorodomis ir pagalbinėmis priemonėmis, jei nėra kitų juos paneigiančių elementų.

§ 2. Tose bylose vieno liudininko parodymai gali duoti visišką tikrumą, jei kalbama apie kvalifikuotą liudininką, kuris liudija apie ex officio atliktus dalykus, arba to reikalauja objektyvios ir subjektyvios aplinkybės.

§ 3. Impotencijos arba sutikimo trūkumo dėl proto ligos ar psichinio pobūdžio anomalijos bylose teisėjas turi naudotis vieno ar kelių ekspertų paslaugomis, nebent, atsižvelgiant į aplinkybes, akivaizdžiai pasirodytų nenaudinga; kitose bylose turi būti laikomasi kan. 1574 nuostatos.

§ 4. Kiekvieną kartą, kai renkant bylos medžiagą kyla labai tikėtina abejonė, kad santuoka nebuvo išbaigta, tribunolas gali, išklausęs šalių nuomonės, sustabdyti niekinumo bylą, baigti rinkti medžiagą dėl dispensos nuo įvykdytos santuokos ir tada persiųsti aktus Apaštalų Sostui drauge su prašymu dispensuoti vieną ar abu sutuoktinius ir tribunolo bei vyskupo nuomone.

4 straipsnis. Sprendimas, jo apskundimas ir vykdymas

1679 kan. – Sprendimas, kuriuo santuoka pirmą kartą paskelbta niekine, pasibaigus kan. 1630–1633 nustatytiems terminams, tampa vykdomas.

1680 kan. – § 1. Šalis, laikanti save nukentėjusia, taip pat teisingumo saugotojas ir ryšio gynėjas išsaugo teisę pateikti kasacinį skundą dėl sprendimo ar apeliaciją dėl to paties sprendimo pagal kan. 1619–1640.

§ 2. Praėjus teisės nustatytam apeliacijos ir jos pagrindimo terminui bei aukštesnės instancijos tribunolui gavus teisminius aktus, turi būti sudaryta teisėjų kolegija, paskirtas ryšio gynėjas ir šalys paragintos per nustatytą terminą pateikti savo pastabas; praėjus šiam terminui, jei akivaizdžiai pasirodytų, kad apeliacija skirta tik uždelsti laiką, kolegialus tribunolas savo dekretu turi patvirtinti ankstesnės instancijos sprendimą.

§ 3. Jei apeliacija yra priimta, turi būti veikiama taip, kaip pirmojoje instancijoje, padarius atitinkamus pakeitimus.

§ 4. Jei apeliacijos instancijoje pateikiamas naujas santuokos niekinumo pagrindas, tribunolas jį gali priimti ir dėl jo spręsti taip, kaip pirmojoje instancijoje.

1681 kan. – Priėmus vykdomąjį sprendimą, bet kuriuo metu galima kreiptis į trečiosios instancijos tribunolą dėl bylos atnaujinimo pagal kan. 1644, pateikiant naujus ir svarbius įrodymus ar argumentus per trisdešimties dienų baigtinį terminą nuo skundo pateikimo.

1682 kan. – § 1. Po to, kai sprendimas, kuriuo santuoka buvo paskelbta niekine, tapo vykdomas, šalys, kurių santuoka buvo paskelbta niekine, gali sudaryti naują santuoką, nebent tai būtų draudžiama prie paties sprendimo pridėtu ar vietos ordinaro nustatytu draudimu.

§ 2. Kai tik sprendimas tampa vykdomas, teismo vikaras apie jį turi pranešti santuokos sudarymo vietos ordinarui. Šis privalo pasirūpinti, kad santuokų ir pakrikštytųjų knygose kuo greičiau būtų pažymėta apie paskelbtą santuokos niekinumą ir galimus nustatytus draudimus.

5 straipsnis. Vyskupo vykdomas sutrumpintas santuokos procesas

1683 kan. – Pačiam dieceziniam vyskupui priklauso spręsti santuokos niekinumo bylas pagal sutrumpintą procesą, kai: 1º prašymaspateikiamas abiejų sutuoktinių ar vieno iš jų, sutinkant kitam; 2º pateikiamos objektyvios ir subjektyvios aplinkybės, patvirtintos liudijimais ar dokumentais, nereikalaujančiais atidesnio nagrinėjimo ar tyrimo ir akivaizdžiai patvirtinančiais niekinumą.

1684 kan. – Ieškinyje, kuriuo pradedamas sutrumpintas procesas, be to, kas išvardyta kan. 1504, turi būti: 1º trumpai, pilnai ir aiškiai išdėstyti faktai, kuriais paremtas prašymas; 2º nurodyti įrodymai, kuriuos teisėjas iškart gali surinkti; 3º pridėti dokumentai, kuriais paremtas prašymas.

1685 kan. – Teismo vikaras tuo pačiu dekretu, kuriuo nustato ginčo formuluotę, paskyręs medžiagos rinkėją ir asesorių, visus, kuriems privaloma dalyvauti, turi sušaukti į posėdį, kuris turi įvykti ne vėliau kaip per trisdešimt dienų pagal kan. 1686.

1686 kan. – Medžiagos rinkėjas, jei įmanoma, per vieną posėdį turi surinkti įrodymus ir nustatyti penkiolikos dienų terminą pastaboms dėl ryšio galiojimo ir šalių gynybos pareiškimams, jei tokių būtų, pateikti.

1687 kan. – § 1. Gavęs aktus, diecezinis vyskupas, pasitaręs su medžiagos rinkėju ir asesoriumi bei įvertinęs ryšio gynėjo pastabas ir, jei tokių būtų, šalių gynybos pareiškimus, jei įgyja moralinį tikrumą dėl santuokos niekinumo, turi priimti sprendimą. Priešingu atveju turi grąžinti bylą ordinariniam procesui.

§ 2. Šalims kuo greičiau turi būti įteiktas pilnas sprendimo tekstas su išdėstytais motyvais.

§ 3. Prieš vyskupo sprendimą apeliuojama į metropolitą ar Romos Rotą; jei sprendimą priėmė pats metropolitas, apeliuojama į seniausiąjį sufraganą; ir prieš kito vyskupo, kuris neturi vyresniojo, žemesnio kaip Romos Popiežius, sprendimą apeliuojama į jo nuolatinai pasirinktą vyskupą.

§ 4. Jei būtų aišku, kad apeliacija skirta tik uždelsti laiką, metropolitas arba vyskupas, apie kurį kalbama § 3, arba Romos Rotos dekanas savo dekretu turi ją iškart atmesti; jei būtų priimta, byla turi būti perduota ordinariniam procesui antroje instancijoje.

6 straipsnis. Dokumentinis procesas

1688 kan. – Gavęs pagal kan. 1677 normą pateiktą prašymą, diecezinis vyskupas arba teismo vikaras ar paskirtas teisėjas, praleidęs ordinarinio proceso formalumus, tačiau pašaukęs šalis ir dalyvaujant ryšio gynėjui, gali sprendimu paskelbti santuokos niekinumą, jei iš neprieštaringo ir nepriekaištingo dokumento tikrai aišku, kad buvo ardomoji kliūtis ar teisėtos formos trūkumas, ir jei taip pat tikrai būtų žinoma, kad nebuvo suteikta dispensos arba įgaliotinis neturėjo galiojančio pavedimo.

1689 kan. – § 1. Prieš šį paskelbimą ryšio gynėjas, jei išmintingai nuspręstų, kad trūkumai, apie kuriuos kalbama kan. 1688, ar dispensos nebuvimas nėra neabejotini, privalo apeliuoti antrosios instancijos teisėjui, kuriam turi būti perduoti aktai ir informuota raštu, kad procesas yra dokumentinis.

§ 2. Šalis, laikanti save nukentėjusia, išsaugo teisę apeliuoti.

1690 kan. – Antrosios instancijos teisėjas, dalyvaujant ryšio gynėjui ir išklausęs šalių, tokiu pat būdu, kaip nurodyta kan. 1688, sprendžia, ar sprendimas turi būti patvirtintas, ar verčiau nagrinėti bylą ordinariniu teisės keliu; šiuo atveju ją grąžina pirmosios instancijos tribunolui.

7 straipsnis. Bendrosios normos

1691 kan. – § 1. Sprendime šalims turi būti primintos moralinės arba taip pat ir civilinės pareigos, kurias šalys gali turėti viena kitai bei palikuonims, juos išlaikydamos ir auklėdamos.

§ 2. Bylos dėl santuokos paskelbimo niekine negali būti svarstomos žodinio ginčo proceso būdu, apie kurį kalbama kan. 1656–1670.

§ 3. Visų kitų procedūrinių dalykų atžvilgiu turi būti taikomi, jei tam neprieštarauja dalyko prigimtis, kanonai apie teismo procesus bendrai ir apie ordinarinį ginčo procesą, išlaikant specialias normas byloms apie asmenų statusą ir byloms, susijusioms su viešuoju gėriu.

***

1679 kan. nuostatai taikytini santuokos niekinumo sprendimams, skelbiamiems nuo tos dienos, kurią įsigalios šis laiškas.

Prie šio laiško pridedamos procedūrinės taisyklės, laikomos reikalingomis norint teisingai ir kruopščiai taikyti reformuotą įstatymą, kurio būtina uoliai laikytis tikinčiųjų gerovės labui.

Visa, ką šiuo laišku nustatėme, laikome tvirtai galiojant, nepaisant visų, kad ir labiausiai paminėti vertų, priešingų potvarkių.

Kupini pasitikėjimo, veiklų šio naujo santuokos proceso įgyvendinimą patikime šlovingiausios ir visada palaimintosios Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, ir šventųjų Petro ir Pauliaus užtarimui.

Duota Romoje, prie šv. Petro, 2015-ųjų, mūsų pontifikato trečiųjų metų, rugpjūčio 15-ąją, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų šventės dieną.

PRANCIŠKUS

---

Santuokos skelbimo niekine bylų procedūrinės taisyklės

3-ioji generalinė ekstraordinarinio Vyskupų sinodo asamblėja 2014 m. spalį aptarė tikinčiųjų sunkumus, susijusius su bažnytiniais tribunolais. Vyskupas, kaip gerasis ganytojas, turi rūpintis tikinčiaisiais, kuriems reikia ypatingos pastoracijos, todėl, suvokiant Petro įpėdinio ir vyskupų sąveikos svarbą supažindinant su įstatymu, atrodė pravartu drauge su konkrečiais nuostatais santuokos procesui taikyti pasiūlyti kelias priemones, padėsiančias tribunolams geriau atsiliepti į poreikius tikinčiųjų, prašančių paskelbti, ar jų žlugusios santuokos ryšys egzistuoja, ar ne.

1 str. – 383 kan. § 1 galia vyskupas įpareigotas apaštališkąja dvasia lydėti separacijos ar ištuokos būdu išsiskyrusius sutuoktinius, kurie dėl savo gyvenimo būvio galbūt yra apleidę religijos praktikavimą. Todėl tokius sunkumus išgyvenančiais tikinčiaisiais jis pastoraciškai rūpinasi drauge su klebonais (plg. 529 kan. § 1).

2 str. – Ikiteisminis ar pastoracinis tyrimas, kurio metu separacijos ar ištuokos būdu išsiskyrę krikščionys, abejojantys savo santuokos galiojimu ar įsitikinę jos niekinumu, sutinkami parapijos ar vyskupijos struktūrose, galiausiai skirtas pažinti jų padėtį ir surinkti naudingus duomenis galimam ordinariniam arba sutrumpintam teisminiam procesui.

3 str. – Vietos vyskupas tokį tyrimą turėtų patikėti tinkamiems asmenims, nebūtinai kompetentingiems išskirtinai kanonų teisės srityje. Tarp jų pirmiausia minėtinas klebonas arba tas, kuris sutuoktinius rengė santuokos šventimui. Šią patariamąją funkciją taip pat galima patikėti kitiems dvasininkams, pašvęstiesiems asmenims ar pasauliečiams, patvirtintiems vietos vyskupo.

Viena arba kelios dabar grupę sudarančios vyskupijos gali įsteigti nuolatinę struktūrą, kuri šią funkciją atliktų, ir prireikus parengti kokį nors Vadovą (Vademecum), kuriame būtų išdėstyti pagrindiniai elementai tyrimui tinkamiau atlikti.

4 str. – Pastoraciniu tyrimu surenkama naudingų duomenų, galbūt leisiančių sutuoktiniams ar jų teisiniam atstovui pradėti bylą kompetentingame tribunole. Paklaustina, ar šalys sutinka prašyti paskelbti santuoką niekine.

5 str. – Surinkus visus duomenis, tyrimas užbaigiamas ieškiniu, kuris, jei pagrįstas, pateiktinas kompetentingam tribunolui.

6 str. – Kadangi remiantis 1691 kan. § 3 Kanonų teisės kodeksas, nepažeidžiant specialiųjų nuostatų, taikytinas ir santuokiniams procesams, šiomis taisyklėmis siekiama ne išsamiai išdėstyti visą procesą, bet tik geriau išryškinti pagrindines įstatymo naujoves ir, kur reikia, jį papildyti.

Pirmas pavadinimas. Teismo kompetencija ir tribunolai

7 str. – § 1. Kompetentingi organai, apie kuriuos kalbama 1672 kan., yra lygiaverčiai. Kuo labiau paisytina artumo tarp teisėjo ir šalių principo.

§2. Tribunolams bendradarbiaujant pagal 1418 kan., siektina, kad visi – ir šalys, ir liudytojai – procese dalyvautų mažiausiais kaštais.

8 str. – § 1. Vyskupijose, neturinčiose savo tribunolo, vyskupas privalo kuo skubiau nuolatinio ir tęstinio ugdymo kursuose, organizuojamuose vyskupijų ar jų grupių ir Apaštalų Sosto siekiant to paties tikslo, parengti asmenų, kurie galėtų darbuotis įsteigtinuose santuokinių bylų tribunoluose.

§2. Vyskupas gali pasitraukti iš pagal 1423 kan. nuostatus įsteigto tarpdiecezinio tribunolo.

Antras pavadinimas. Teisė apskųsti santuoką

9 str. – Jei sutuoktinis proceso metu mirtų bylos neužbaigus, procesas sustabdomas, kol kitas sutuoktinis ar kitas suinteresuotas asmuo nepareikalaus tęsti; tokiu atveju įrodytinas teisėtas interesas.

Trečias pavadinimas. Bylos pradėjimas ir medžiagos rinkimas

10 str. – Teisėjas gali priimti žodinį prašymą, jei kas nors kliudo šaliai pateikti ieškinį, tačiau tada turi liepti notarui parašyti dokumentą, kurį šalis turi perskaityti ir patvirtinti. Šis dokumentas atstoja šalies parašytą ieškinį ir yra be išlygų teisiškai galiojantis.

11 str. – § 1. Ieškinys pateiktinas dieceziniam ar tarpdieceziniam tribunolui, sudarytam pagal 1673 kan. § 2.

§ 2. Jei šalis sutinka patikėti save teismo teisingumui ar, antrąkart tinkamai pakviesta, neatsako, laikoma, kad ji prašymui neprieštarauja.

Ketvirtas pavadinimas. Sprendimas, jo apskundimas ir vykdymas

12 str. – Teisės reikalaujamam moraliniam tikrumui pasiekti nepakanka įrodymų ir duomenų svarumo, bet taip pat būtina pašalinti bet kurią protingą pozityvią abejonę dėl teisės ar fakto klaidos, net jei to grynos galimybės neįmanoma panaikinti.

13 str. – Jei šalis aiškiai pareiškė, kad atmeta bet kokią su byla susijusią informaciją, laikytina, kad ji atsisakė savo teisės gauti sprendimo egzempliorių. Tokiu atveju ji gali būti supažindinta su rezoliucine sprendimo dalimi.

Penktas pavadinimas. Vyskupo vykdomas sutrumpintas santuokos procesas

14 str. – § 1. Tarp faktinių ir asmeninių aplinkybių, leidžiančių santuokos niekinumo bylas spręsti sutrumpintu procesu pagal 1683–1687 kan., pavyzdžio dėlei minėtinos: tikėjimo trūkumas, galintis paskatinti suvaidinti sutikimą ar sąlygoti valią lemiančią klaidą; trumpa bendro santuokinio gyvenimo trukmė; abortas vengiant palikuonio; užsispyrėliškas nesantuokinių santykių praktikavimas santuokos sudarymo metu ir iškart po to; apgaulingas nevaisingumo arba sunkios užkrečiamos ligos nutylėjimas, vaikų iš ankstesnių santykių arba kalėjimo nutylėjimas; santuokiniam gyvenimui visiškai svetimas vedybų motyvas arba netikėtas moters nėštumas; fizinis smurtas sutikimui išgauti, medicinos dokumentais įrodyta proto negalia ir t. t.

§ 2. Prašymą remiančiomis priemonėmis laikytini visi medicinos dokumentai, akivaizdžiai darantys informacijos ex officio poreikį nereikalingą.

15. str. – Jei pateikiamas ieškinys pradėti ordinarinį procesą, tačiau teismo vikaras mano, kad bylą galima spręsti sutrumpintu procesu, tai jis, supažindindamas su ieškiniu pagal 1676 kan. § 1, šalies, kuri nepasirašė, turi paprašyti, kad tribunolui praneštų, ar ji pateiktam prašymui pritaria ir ar ketina dalyvauti procese. Jis taip pat turi tiek, kiek reikia, paraginti šalį ar šalis, pasirašiusias ieškinį, kuo skubiau papildyti jį pagal 1684 kan.

16 str. – Teismo vikaras gali medžiagos rinkėju paskirti pats save; vis dėlto, jei įmanoma, medžiagos rinkėją tegu paskiria iš vyskupijos, kurioje pradėta byla.

17 str. – Kviečiant pagal 1685 kan., šalims iki medžiagos rinkimo posėdžio likus vėliausiai trims dienoms praneština, kad jos pateiktų, jei to nepadaryta ieškinyje, įrodinėjimo punktus, dėl kurių apklaustinos šalys ar liudytojai.

18 str. – § 1. Šalys ir jų advokatai gali dalyvauti kitų šalių ir liudytojų apklausoje, jei medžiagos rinkėjas dėl faktinių ir asmeninių aplinkybių nenuspręs kitaip.

§ 2. Šalių ir liudytojų atsakymai užrašytini notaro, tačiau tik apibendrintai ir tiek, kiek tai susiję su santuokinio ginčo esme.

19 str. – Jei byla nagrinėjama tarpdieceziniame tribunole, vyskupas, kuris turi paskelbti sprendimą, yra vietos vyskupas, kuris tam kompetentingas pagal 1672 kan. Jei jų yra keli, laikomasi artumo tarp šalių ir teisėjo principo.

20 str. – § 1. Diecezinis vyskupas vadovaudamasis savo išmintimi nustato sprendimo paskelbimo būdą.

§ 2. Sprendime, pasirašomame vyskupo ir notaro, glaustai ir sklandžiai išdėstomi sprendimo motyvai. Šalys su sprendimu paprastai supažindintinos per mėnesį nuo sprendimo priėmimo dienos.

Šeštas pavadinimas. Dokumentinis procesas

21 str. – Kompetentingas vyskupas ir kompetentingas teismo vikaras nustatomi pagal 1672 kan.