PRATARMĖ

1. Žmonių visuomenės bendrystė ir pažanga yra visuomenės komunikavimo ir tokių jo priemonių kaip spauda, kinas, radijas ir televizija, pirmutiniai tikslai. Nuolat tobulėdamos šios priemonės tampa prieinamos vis daugiau žmonių bei kiekvienam vis lengviau ir kaskart labiau veikia jų mąstyseną bei gyvenseną.

2. Bažnyčia laiko šias priemones „Dievo dovanomis“ [1], nes jos pagal dieviškosios Apvaizdos planą susaisto žmones broliškais ryšiais, kad jie per tai prisidėtų prie Dievo išganomojo darbo. Platesnė ir skvarbesnė visuomenės komunikavimo bei jo priemonių paskirties šiandienėje visuomenėje samprata pateikiama keliuose Vatikano II Susirinkimo dokumentuose, būtent konstitucijoje Apie Bažnyčią šiandieniame pasaulyje [2], taip pat dekrete Dėl ekumenizmo [3], deklaracijoje Dėl religijos laisvės [4], dekrete Dėl Bažnyčios misijų veiklos [5], dekrete Dėl vyskupų ganytojiškų pareigų [6] ir ypač dekrete, kuris visas skirtas visuomenės komunikavimo priemonių sričiai [7]. Toks Susirinkimo dvasia bei mokymu pagrįstas gilesnis supratimas turėtų pamokyti krikščionis, kaip derėtų traktuoti komunikavimo priemones, ir skatinti juos dar uoliau angažuotis šioje srityje.

3. Šioje pastoracinėje instrukcijoje, išleistoje Susirinkimo pavedimu [8], pateikiami bendro pobūdžio doktrininiai principai bei pastoraciniai nurodymai, nesileidžiant į atskiras bei smulkias detales, kurias dėl nuolatinės kaitos bei pažangos šioje srityje galima nustatyti tiktai atsižvelgiant į konkrečias laiko ir vietos aplinkybes.

4. Todėl vyskupams, vyskupų konferencijoms ir Rytų Bažnyčių sinodams teks užduotis, padedamiems ekspertų ir diecezinių, nacionalinių bei tarptautinių tarybų, šią instrukciją veiksmingai ir kolegialumo dvasia įgyvendinti. Jie turės ją aiškinti ir pritaikyti jų srityse gyvenančių žmonių sąlygomis, iš akių neišleisdami Bažnyčios vienybės. Vykdydamos šią užduotį, vyskupų konferencijos naudosis atitinkamomis kunigų, vienuolių ir pasauliečių žiniomis, nes tinkamas naudojamasis visuomenės komunikavimo priemonėmis yra visos Dievo tautos atsakomybė.

5. Galiausiai reikia tikėtis, jog ši instrukcija bus palankiai sutikta žmonių, įsitraukusių į profesionalų darbą visuomenės komunikavimo srityje, ir visų tų, kurie iš geros valios rūpinasi žmonijos pažanga. Dialogu ir bendradarbiavimu bus pasiekta, kad šių priemonių teikiami didžiuliai privalumai tikrai tarnautų visų gerovei.

PIRMOJI DALIS
VISUOMENĖS KOMUNIKAVIMO PRIEMONĖS KRIKŠČIONIŠKUOJU POŽIŪRIU: DOKTRINOS ELEMENTAI

6. Visuomenės komunikavimo priemonės, nors komunikuotojai per jas kreipiasi į atskirus žmones, pasiekia ir veikia visą žmonių visuomenę [9]. Daugeliui žmonių jos perteikia gyvenimo šiandieniame pasaulyje vaizdą ir atveria dvasią bei protą dabarties laikui. Todėl jos tiesiog būtinos mūsų visuomenės giliems bei dažnai daugialypiams ryšiams ir veiklai. Dėl šios priežasties joms irgi galioja principai, krikščionių požiūriu sąlygojantys bendrą žmonių gyvenimą. Iškili šių išradimų paskirtis yra atskleisti žmonių visuomenės problemas bei lūkesčius, kuo skubiau į tai atsiliepti ir vis labiau suartinti žmones. Tai komunikavimo priemonių žmogiškajai pažangai teikiamų galimybių krikščioniškojo vertinimo aukščiausiasis principas.

7. Krikščionis, žvelgdamas į žmogų, jo poreikius ir visą pasaulio istoriją, visas pastangas pagerinti gyvenimo sąlygas žemėje, ypač naujausius mokslo atradimus bei daug žadančius technikos pasiekimus laiko – dažnai nesąmoningu – atsaku į dieviškąjį priesaką pripildyti ir valdyti žemę [10], sykiu dalyvavimu pasaulį sukūrusio bei palaikančio Dievo darbe ir jo tęsimu [11]. Į šią perspektyvą patenka ir visuomenės komunikavimo priemonės, nes jos daug prisideda prie žmonių dalijimosi žiniomis ir per tai prie kūrybingo bendradarbiavimo. Dievas, sukūręs žmogų pagal savo paveikslą, tikrai jam suteikė galimybę dalyvauti savo kūrybinėje galioje statant žemiškąjį miestą [12].

8. Visuomenės komunikavimas iš prigimties krypsta į tai, kad žmonės, plėsdami tarpusavio ryšius, išsiugdytų didesnį bendrystės jausmą. Todėl kiekvienas, kuris yra broliškai su kitais žmonėmis susivienijęs, tartum Dievo rankos vedamas [13], padeda įgyvendinti dieviškąjį išganymo planą istorijoje. Krikščioniškojo tikėjimo požiūriu žmonių vienybės ir bendrystės – bet kurio komunikavimo pagrindinio tikslo – pirmapradė versmė ir tartum pirmavaizdis yra amžinosios bendrystės Dieve tarp Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, gyvenančių vieną dieviškąjį gyvenimą, aukščiausiasis slėpinys.

9. Komunikavimo priemonės gali daug prisidėti prie žmonių vienybės. Tačiau dėl neišmanymo ar geros valios stygiaus naudojimasis šiomis priemonėmis gali duoti ir priešingų vaisių – mažinti žmonių tarpusavio supratimą, gilinti tarpusavio nesutarimus ir taip gausinti blogį. Labai dažnai tenka patirti, kad būtent šios komunikavimo priemonės neigia ar iškraipo aukščiausias žmogaus gyvenimo vertybes. Tokios blogio apraiškos verčia krikščionį daryti išvadą apie būtinybę išgelbėti bei išlaisvinti žmogų iš nuodėmės, įėjusios į žmonijos istoriją per pirmapradį nuopuolį [14].

10. Žmogui dėl savo kaltės nusigręžus nuo Kūrėjo, dėl nusižengimo sukeltos netvarkos jis pats nuslysta į nesantaiką, pražūtingus nesutarimus su savo broliais ir galiausiai išvis tampa nepajėgus bendrauti [15]. Tačiau Dievo meilė žmogui nesileidžia būti atstumta. Išganymo istorijos pradžioje [16] jis pats iš naujo pradeda pokalbį su žmogumi. Atėjus laiko pilnatvei, jis prabilo į juos tiesiogiai [17], ir „Žodis tapo kūnu“ [18]. Savo mirtimi ir prisikėlimu išgelbėdamas žmoniją, Kristus, žmogumi tapęs Dievo Sūnus, neregimojo Dievo žodis ir atvaizdas [19], dosniau ir apsčiau dovanojo visiems tiesos ir Dievo gyvenimo. Kaip vienintelis tarpininkas tarp Tėvo ir žmonijos jis įtvirtino taiką ir bendrystę su Dievu ir pagrindė brolišką žmonių vienybę [20]. Nuo tada žmonių vienybės giliausias pagrindas ir provaizdis yra Dievas, tapęs mūsų žmogiškuoju broliu ir prisakęs savo mokiniams nešti Gerąją naujieną visokio amžiaus ir visų tautų [21] žmonėms bei skelbti ją „vidury dienos“ ir „nuo stogų“ [22].

11. Būdamas žemėje, Kristus atsiskleidė kaip tobulas Komunikuotojas. „Įsikūnydamas“ jis priėmė prigimtį tų, kuriems bus skirta jo naujiena, perteikta ir jo žodžiais, ir gyvensena. Jis kalbėjo jiems iš vidaus, tai yra būdamas tarp savo tautos, ir skelbė dieviškąją naujieną įpareigojančiai, atkakliai ir be kompromisų. Kita vertus, jis perėmė jų kalbėseną bei mąstyseną prisitaikydamas prie jų vietos bei laiko sąlygų. Komunikavimas yra daugiau negu idėjų raiška ar jausmų rodymas; giliausiąja savo prigimtimi tai meilės kupinas savęs dovanojimas. Kristaus komunikavimas yra dvasia ir gyvenimas [23]. Įsteigdamas Eucharistiją, Kristus mums dovanojo aukščiausią žemėje bendrystės formą – Dievo ir žmogaus bendrystę, ir dėl to artimiausią bei tobuliausią pačių žmonių tarpusavio bendrystę. Galiausiai Kristus suteikė mums savo gaivinančią Dvasią, rinkimosi į viena ir vienybės principą [24]. Bažnyčioje, kuri yra Kristaus mistinis Kūnas ir slėpininga išaukštintojo Kristaus pilnatvė, jis pats visur visa pripildo [25]. Tad Bažnyčioje, stiprinami žodžio ir sakramentų, artinamės prie galutinio susivienijimo, kai Dievas bus „viskas visame kame“ [26], vilties.

12. „Nuostabius technikos išradimus“ [27], tarnaujančius visuomenės komunikavimui, tikintysis krikščionis laiko Dievo Apvaizdos duotomis priemonėmis žmonių bendram gyvenimui šioje žemėje skatinti. Jos padeda atsirasti naujiems ryšiams ir, taip sakant, kuria naują kalbą, leidžiančią žmonėms geriau vienas kitą pažinti ir lengviau vienam su kitu susitikti. Juo daugiau abipusio supratimo bei palankumo, juo sparčiau judama teisingumo ir taikos, geranoriškumo ir geradariškumo, abipusės pagalbos, meilės ir galop vienybės link. Todėl komunikavimo priemonės yra vienos iš veiksmingiausių jėgų bei galių, kuriomis žmogus gali pasinaudoti meilei, bendrystės išraiškai ir versmei, stiprinti.

13. Dėl šios priežasties visi geros valios žmonės primygtinai raginami bendromis pastangomis siekti, kad visuomenės komunikavimo priemonės skatintų tiesos ieškojimą ir žmogiškąją pažangą. Taip bendradarbiauti krikščionį įpareigoja dar ir jo tikėjimas, nes per komunikavimo priemones skelbiama Evangelija ypač pasitarnauja šiam tikslui, darydama žmones broliais, Dievo Tėvo vaikais. Tačiau tarpusavio bendrystė ir kūrybingas bendradarbiavimas galiausiai priklauso nuo žmogaus laisvos valios, kuri savo ruožtu veikiama psichologinio, visuomeninio bei techninio pobūdžio veiksnių. Todėl komunikavimo priemonių galutinę vertę bei reikšmę lemia naudojimosi žmogiškąja laisve būdas.

14. Kadangi žmogus pats sprendžia dėl naudojimosi komunikavimo priemonėmis būdo, čia galiojantys moraliniai principai remiasi įvaikintų Dievo vaikų bendruomenėje dalyvauti pašaukto žmogaus orumo teisinga samprata. Kita vertus, šie principai kyla iš visuomenės komunikavimo prigimties ir kiekvienos tokios priemonės ypatybių. Susirinkimo konstitucijoje Gaudium et spes teigiama: „Jau tai, kad yra sukurti, reiškia, jog visiems daiktams būdingas savas patvarumas, sava tiesa ir gerumas, savi dėsniai ir tvarka. Visa tai žmogus privalo gerbti <…>“ [28].

15. Todėl, norint komunikavimo priemones bei jų taikymą tinkamai įterpti į Kūrimo ir išganomojo Įsikūnijimo istoriją ir apibrėžti jų etinę vertę, reikia atsižvelgti į visą žmogų ir nuodugniai išmanyti visuomenės komunikavimo bei tam tarnaujančių priemonių tikrąją prigimtį. Visi komunikuotojai (t.y. tie, kuriems naudojimasis komunikavimo priemonėmis yra profesinis darbas) yra sąžinės įpareigoti įgyti žinių bei įgūdžių, reikalingų tinkamam savo užduočių vykdymui [29]; ir ši pareiga juo reiklesnė, juo didesnė atsakomybė už komunikavimo kokybę. Ypatinga atsakomybė tenka tiems, kurių užduotis yra mokyti kitus vertinti bei spręsti, ypač pakankamai nesubrendusius ar neapsišvietusius asmenis. Ši rimta pareiga apima viską, kas vienaip ar kitaip gali praturtinti arba nuskurdinti atskirų ar daugelio žmonių žmogiškąją būtį. Tad nevalia atsisakyti nieko, kas padėtų vartotojus (skaitytojus, klausytojus ir žiūrovus) ugdyti taip, kad jie teisingai suprastų viską, kas jiems siūloma per komunikavimo priemones, gautų iš to kuo didesnę naudą ir atliktų savo nelengvus vaidmenis visuomenės gyvenime. Tiktai tada komunikavimo priemonės pasieks visą savo veiksmingumą.

16. Įvairių komunikavimo priemonių tam tikroje vietovėje visa pasiūla vertintina pagal tai, koks yra jų indėlis į bendrąjį gėrį [30]. Informacinė, kultūrinė ir pramoginė produkcija turi tarnauti atitinkamos visuomenės gyvenimui bei pažangai. Įvykius būtina pateikti ne ištrauktus iš sąryšio, bet parodant su jais susijusias aplinkybes, kad visi vartotojai iš tikrųjų suprastų visuomenės problemas ir savo pastangomis prisidėtų prie jų sprendimo. Tarp naujienų, auklėjamosios ir pramoginės medžiagos, taip pat tarp iškilesnės ir populiaresnės pasiūlos laisvalaikiui privalu išlaikyti deramą pusiausvyrą.

17. Bet kuris komunikavimas turėtų paklusti aukščiausiam sąžiningumo, patikimumo ir tiesos įstatymui. Norint sąžiningo komunikavimo, gerų ketinimų ir tiesios valios neužtenka. Reikia dar ir teisingai pateikti dalykus, perteikti teisingą dalykų būklės vaizdą, atitinkantį jų vidinę tiesą. Dorovinę komunikavimo vertę lemia ne vien tema ar atstovaujamos nuomonės turinys, bet ir komunikavimo dvasia, kalbėjimo bei įtaigos darymo būdas, aplinkybės, kuriomis tai daroma, ir galop publika, į kurią kreipiamasi [31].

18. Žmonių geresnis tarpusavio supratimas bei atodaira, kūrybingas bendradarbiavimas abipusės pagalbos dvasia – visuomenės komunikavimas gali visa tai stebėtinai skatinti – iš tiesų yra tikslai, ne tik sutampantys su Dievo tautos siekiais, bet ir jų dar labiau sutvirtinami bei patobulinami. „Juk vienybės skatinimas susijęs su giliausia Bažnyčios misija, nes ji pati yra Kristuje 'tartum giliausios vienybės su Dievu ir visos žmonijos vienybės sakramentas, tai yra ženklas ir įrankis'“ [32].

ANTROJI DALIS
VISUOMENĖS KOMUNIKAVIMO PRIEMONĖS KAIP ŽMOGIŠKOSIOS PAŽANGOS VEIKSNIAI

Pirmasis skyrius
KOMUNIKAVIMO PRIEMONIŲ VAIDMUO ŽMONIŲ VISUOMENĖJE

19. Neseni išradimai, palengvinantys žmonių santykius, suburia mūsų laikų žmones, taip sakant, už “apskritojo stalo” ir taip padeda jiems pradėti pokalbį siekiant brolystės bei bendradarbiavimo. Juk per šias priemones atkartojami, sužadinami bei plačiai paskleidžiami kasdieniai atskirų žmonių pokalbiai ir per tai gimsta bei visur parengiamas viešasis visos visuomenės dialogas. Toks naujienų ir nuomonių srautas iš tiesų lemia, kad visi žmonės visame pasaulyje ima dalytis vienas kito ir visos žmonijos rūpesčiais bei problemomis. Tai tarpusavio supratimo bei atodairos ir galiausiai visų pažangos būtina sąlyga.

20. Sparčiai tobulėdamos komunikavimo priemonės griauna žmones anksčiau skyrusius laiko ir erdvės barjerus. Jos labiau suartina žmones ir stiprina jų tarpusavio ryšius. Jų dėka naujienos ir informacija nepaliaujamai sklinda iš vieno pasaulio galo į kitą ir leidžia žmonėms veikliai dalyvauti šiandienio pasaulio gyvenime bei įvykiuose. Šios priemonės naudingos visų lygių švietimui. Jos labai padeda kovoti su neraštingumu ir vykdyti pradinį bei tolesnį ugdymą. Jos gali daug prisidėti prie žmonių gerovės ir tikrojo išlaisvinimo, pirmiausia vietovėse, kurių plėtra yra lėta. Jos pagrindžia ir garantuoja didesnę žmonių lygybę, visiems be skirtumo visuomenės sluoksniams leisdamos džiaugtis kultūros gėrybėmis bei pramogomis. Jos praturtina dvasią, paties gyvenimo vaizdais bei garsais perteikdamos regimus bei konkrečius dalykus, priartindamos tolimiausias sritis ir seniausius laikus. Ir visose šalyse, kur plačiai paplitęs neraštingumas, piliečiai turi galimybę, nenuvertinant savo gimtosios kultūros bei papročių, sparčiai perimti šiuolaikinio pasaulio gyvensenos naujoves.

21. Tokių galimybių suvokimas verčia mus visuomenės komunikavimo priemones laikyti itin veiksmingais veiksniais, viena vertus, didinančiais žmogiškąją pažangą ir, kita vertus, sukeliančiais nemaža sunkumų, kuriuos privalu nugalėti atkakliu darbu. Šie pavojai bei nepatogumai turėtų paskatinti komunikuotojus bei vartotojus atsigręžti į daugybę spręstinų klausimų. Kaip garantuoti, kad gausi ir nesibaigianti, dažnai paini ir nepaprastu greičiu skleidžiama informacija būtų teisingai įvertinama ir suprantama? Visuomenės komunikavimo priemonės dėl pačios savo prigimties kreipiasi į kuo daugiau vartotojų ir dažniausiai laikosi neutraliai, kad kokiu nors įžeidimu daugelio neatstumtų. Kaip tada vadinamojoje pliuralistinėje visuomenėje patikimai skirti gera nuo bloga, teisinga nuo klaidinga? Ką daryti, kad laisva konkurencija neskatintų šių priemonių vaikytis publikos palankumo žadinant bei kurstant savanaudiškus ir mažiau girtinus žmogiškosios prigimties polinkius? Kaip išvengti, kad dėl komunikavimo priemonių sutelkimo į keleto žmonių rankas visuomenėje neišnyktų tikras pokalbis ir bendrystė? Kaip elgtis, kad komunikavimas per tam tikras technines priemones, pirmiausia per vaizdines, nedarytų žalos tiesioginiams žmonių ryšiams? Komunikavimo priemonės dažnai skatina žmones ieškoti prieglobsčio fantazijos pasaulyje. Ko reikėtų, kad jos neatitrauktų jų nuo realaus gyvenimo ir jo užduočių? Kaip neleisti žmonėms nugrimzti į neveiklumą bei pasyvumą? Galop ką daryti, kad nuolatinis jausmų dirginimas netrukdytų naudotis protu?

22. Daugelyje šiandienio gyvenimo sričių pastebima akivaizdus moralės nuosmukis, ir tai kiekvienam geros valios žmogui kelia didelį susirūpinimą. Šio nuosmukio ženklų nesunku pamatyti ir visose visuomenės komunikavimo priemonėse. Kiek dėl tokio nuosmukio kaltos jos pačius, yra diskutuotina. Daugelis laikosi nuomonės, jog komunikavimo priemonės tiktai atspindi atitinkamą žmonių visuomenės dorovinę būklę. Kiti teigia, kad jos šias tendencijas sustiprina, paskleidžia ir, pateikdamos jas kaip visiems savaime suprantamas, iš tiesų pamažu prie jų pripratina. Pagaliau treti šias priemones laiko pagrindinėmis tokio nuosmukio kaltininkėmis. Kad ir kaip būtų, tikra yra tai, kad ydos vargina pačią visuomenę. Norint pagerinti padėtį, reikia tėvų, mokytojų, ganytojų ir visų, kurie rūpinasi bendruoju gėriu, pastangų. Komunikavimo priemonėms čia tenka svarbus vaidmuo, nors ir negalima tikėtis, kad jos visiškai atsiribos nuo tautos esamo gyvenimo bei įpročių.

23. Norint geriau pažinti bei įvertinti visuomenės komunikavimo priemonių naudą visuomenei ir patikimiau įveikti jų keliamus sunkumus, būtina nuodugniau panagrinėti šių priemonių vaidmens bendrame žmonių gyvenime svarbiausius aspektus.

1. Viešoji nuomonė

24. Komunikavimo priemonės yra savotiškas viešasis forumas, kuriame vyksta žmonių pokalbis. Įvairių nuomonių reiškimas bei susidūrimas viešumoje giliai veikia visuomenės gyvenimą, ją praturtina bei spartina jos pažangą.

25. Iš to, kad kiekvienas stengiasi perteikti kitiems savo nuostatas, nuomones ir jausmus, idant per tai susidarytų bendros pažiūros bei papročiai, atsiranda „viešoji nuomonė“, kuri yra žmogaus visuomeniškos prigimties esminė savybė ir požymis. Jau anksčiau Pijus XII yra taikliai apibūdinęs viešąją nuomonę kaip „įvykių bei aktualių situacijų natūralų aidą, bendrą ir daugiau ar mažiau spontanišką atgarsį žmonių dvasiose bei sprendimuose“ [33]. Laisvė reikšti savo nuomonę yra būtina viešosios nuomonės formavimosi dalis. Viešai pareikštomis nuomonėmis perteikiami svarbesnių grupių nusistatymai bei požiūriai tam tikromis geografinėmis, istorinėmis ir kultūrinėmis aplinkybėmis.

26. Laisvė reikšti savo jausmus bei mintis yra būtina teisingo ir tinkamo viešosios nuomonės susidarymo sąlyga. Todėl drauge su Vatikano II Susirinkimu reikia konstatuoti, jog ši laisvė reikšti nuomonę neperžengiant moralės ir bendrojo gėrio ribų būtina ir individams, ir visuomenei [34]. Visų bendradarbiavimas visuomenės pažangos labui neįmanomas be galimybės laisvai priešpriešinti svarbiomis laikomas nuomones, idant – duodant ir priimant, atmetant ar papildant, derinant ir ieškant kompromiso – išsikristalizuotų pagrįstesnės ir pastovesnės pažiūros, galinčios suburti bendrai veiklai.

27. Tad komunikuotojams tenka itin atsakinga užduotis. Jie turi didelę įtaką formuojant, renkant bei skleidžiant nuomones, sykiu sudarant galimybę jas laisvai bei kompetentingai palyginti.

28. Visi piliečiai raginami prisidėti prie viešosios nuomonės kūrimo [35], taip pat per atstovus, išreiškiančius jų nuomonę. Svarbų vaidmenį formuojant viešąją nuomonę, išsakydami savo požiūrį, atlieka tie, kurie dėl užimamų pareigų, įgimtų gebėjimų ar kitokių priežasčių daro visuomenei didelę įtaką. Jų atsakomybė juo didesnė, juo labiau jie savo pavyzdžiu gali patraukti žmones.

29. Kampanijos, kuriomis siekiama paveikti viešąją nuomonę (kartais vadinamos “propagandinėmis kampanijomis”), leistinos tik tada, kai jų tikslai ir būdai neprieštarauja žmogaus orumui ir stengiamasi tarnauti tiesai arba reikalui, kuris svarbus atskiriems žmonėms ar jų grupėms, tautai ar visam pasauliui.

30. Tačiau bet kuri propaganda, nukreipta prieš bendrąjį gėrį, nepaliekanti galimybės viešai atsakyti, iškreipianti faktus arba peršanti išankstines nuomones, skleisdama dalines arba vienpusiškas tiesas ir nutylėdama svarbius dalykus, atima iš žmogaus sprendimo laisvę ir yra neleistina. Tai dar labiau pabrėžtina šiandien, kai humanitarinio mokslo, ypač psichologijos, bei visuomenės komunikavimo priemonių technikos pažanga teikia šiai propagandai vis daugiau galios.

31. Ne kiekviena viešai pareikšta nuomonė jau yra daugumos atstovaujama viešoji nuomonė. Vienu metu toje pačioje vietoje vienas šalia kito gali egzistuoti keli skirtingi požiūriai, nors paprastai vienam iš jų pritariama labiau negu kitiems. Tačiau daugumos nuomonė nebūtinai yra geresnė ar arčiau tiesos. Negana to, viešoji nuomonė dažnai nuolat kinta, tai įgydama, tai netekdama įtakos visuomenėje. Dėl šios priežasties nederėtų skubėti pritarti viešumoje paplitusioms nuomonėms. Kartais net gali būti pagrindas joms tiesiogiai pasipriešinti.

32. Nepaisant to, visuotinai bei viešai reiškiamos nuomonės parodo visuomenės mąstymą bei valią. Todėl į jas būtina rūpestingai atsižvelgti, ypač pilietinei ir bažnytinei valdžiai.

2. Teisė informuoti ir būti informuotam

33. Kad viešoji nuomonė galėtų formuotis pagal jai būdingus dėsnius, visuomenė privalo turėti galimybę prieiti prie informacijos šaltinių bei kanalų ir laisvai reikšti nuomonę. Nuomonės laisvė ir teisė informuoti bei būti informuotam neišvengiamai viena kitą sąlygoja. Jonas XXIII [36], Paulius VI [37] ir Vatikano II Susirinkimas  [38] aiškiai ir nedviprasmiškai pabrėžė šią žmogui bei mūsų šiuolaikinei visuomenei esminę teisę į informaciją.

a) Priėjimas prie informacijos šaltinių ir kanalų

34. Šiandieniam žmogui reikia patikimos, aiškios, išsamios ir tikslios informacijos, kad galėtų suprasti nuolat kintantį pasaulį, kuriame gyvena, prisitaikyti prie realybės bei vis kitokių aplinkybių, kasdien reikalaujančių jo sprendimo, atlikti aktyvų bei reikšmingą vaidmenį savo socialinėje grupėje ir tikrai dalyvauti savo epochos ekonominiame, politiniame, socialiniame, kultūriniame ir religiniame gyvenime. Teisę, kylančią iš šių reikalavimų, atitinka pareiga pačiam ieškoti informacijos, nes teisė į informaciją be pastangų būti informuotam liktų neįgyvendinta. Kad žmogus galėtų laisvai atsirinkti tai, kas atitinka jo asmeninius bei visuomeninius poreikius, jam turėtų būti prieinamos pakankamai įvairios visuomenės komunikavimo priemonės. Be tikros komunikavimo priemonių įvairovės ši teisė liks bergždžia.

35. Ir pačiai visuomenei kaip visumai, kad tinkamai funkcionuotų, reikia informacijos ir gerai informuotų piliečių. Tad teisė į informaciją šiandien iškyla ne tik kaip asmens prerogatyva, bet ir kaip bendrojo gėrio reikalavimas.

36. Todėl žmonės, kurių profesija yra viešai informuoti, atlieka labai svarbią ir sunkią užduotį, neretai susijusią su daugybe kliūčių. Jiems dažnai tenka pajusti spaudimą tų, kurie suinteresuoti nuslėpti bei nutylėti tiesą. Tai pirmiausia pasakytina apie korespondentus, vykstančius į tolimiausias pasaulio dalis [39], kad galėtų pranešinėti naujienas tiesiai iš įvykio vietos. Mėgindami stebėti įvykius taip, kaip jie iš tikrųjų vyksta [40], jie dažnai priversti rizikuoti savo gyvybe, ir daugelis, vykdydami savo profesines pareigas, yra žuvę. Žmonės turi ypatingą teisę žinoti, kas darosi kruvinų konfliktų srityse, ypač tada, kai tai smarkiai jaudina ir baugina visą žmoniją; todėl korespondentų gyvybę ir sveikatą tose vietose visada būtina saugoti visomis išgalėmis. Štai dėl ko Bažnyčia ryžtingai smerkia kiekvieną prievartą šių korespondentų bei kitų žurnalistų atžvilgiu. Juk rinkdami informaciją ir perduodami neiškraipytas naujienas jie gina ir įgyvendina žmonių teisę į informaciją.

37. Paprastai jau sunku suvokti bei perteikti visą tiesą. Žurnalistas susiduria su papildomu sunkumu: turėdamas visada pranešinėti ką nors nauja, jis priverstas informuoti tik apie tai, kas vyksta šiuo momentu ir yra aktualu publikai. Redaktoriui iškyla dar viena problema: iš naujienų srauto jam tenka atrinkti tas naujienas, kurios, jo nuomone, svarbios ir gali susilaukti atgarsio viešumoje. Tad pranešamosios naujienos tėra visumos dalis ir nebūtinai atspindi visą įvykio reikšmę.

38. Be to, komunikuotojai, turintys informuoti greitai, teisingai ir suprantamai, vis dažniau dėl komentarų kreipiasi į kompetentingus asmenis, kad šie paaiškintų įvykių kilmę bei aplinkybes ir patys juos įvertintų. Dažnai tokių komentarų prireikia nedelsiant, kartais netgi dar iki įvykstant laukiamam įvykiui. Tačiau sąžiningi ir savo atsakomybę suvokiantys žmonės, ypač jei eina vadovaujančias pareigas arba yra kitaip įtakingi, pagrįstai vengia skubotų komentarų ir pirma stengiasi nuodugniai susipažinti su dalykų padėtimi bei aplinkybėmis. Dėl komunikavimo priemonių prigimties sąlygotos būtinybės kuo skubiau pateikti naujienas bei komentarus dažnai pasitaiko, kad arenoje atsiduria mažiau atsakingi ir menkiau pasirengę žmonės, kurie gana mielai ir noriai imasi šio darbo. Problematiką tikrai išmanantys žmonės turėtų uoliai stengtis, kad taip neatsitiktų. Jie patys turėtų, kiek pajėgia, sekti naujausius įvykius, kad būtų pasirengę apie tai patikimai informuoti publiką.

39. Naujienos, kad nepasentų ir keltų susidomėjimą, turi būti platinamos kuo skubiau; skubėti verčia dar ir ekonominė konkurencija. Dėl to kyla nauja problema: greitumas dažnai pasiekiamas naujienos tikslumo sąskaita. Be to, komunikuotojams dar reikia atsižvelgti į savo publiką, jos skonį, kultūrinį lygį ir sykiu pasverti, apie ką ji pirmiausia norėtų sužinoti ir išgirsti. Šiomis tikrai nelengvomis sąlygomis komunikuotojai, skleisdami naujienas, privalo laikytis tiesos.

40. Greta šių problemų, susijusių su komunikavimo priemonių ir žiniasklaidos esme, yra dar ir kitų. Įvairių reikalų vejamai ir išsiblaškiusiai publikai naujienas būtina pateikti taip gyvai, kad jos patrauktų ir prikaustytų jos dėmesį. Tačiau jokiu būdu nevalia pasiduoti pagundai publiką šokiruoti bei priblokšti išplėšiant naujienas iš konteksto, jas išpučiant ar pateikiant kaip sensacijas ir per tai iškraipant.

41. Vartotojai, turintys sudurstyti informacijos fragmentus, gali susidaryti klaidingą ir iškreiptą dalyko visumos vaizdą. Galimybę iš dalies pataisyti šį vaizdą teikia nuolatinis naujienų iš įvairiausių šaltinių, kuriuos visada privalu vertinti kritiškai, srautas. Vartotojai taip pat turėtų suprasti sąlygas, kuriomis dirba žmonės, kurių profesija ir užduotis yra informuoti, ir nelaukti iš jų tobulumo, aiškiai pranokstančio žmogaus galias. Tačiau jie turi teisę ir pareigą reikalauti nedelsiant ir aiškiai pataisyti melagingas bei klaidingas naujienas ir papildyti jas tuo, kas buvo nutylėta. Jie turi teisę prieštarauti, kai faktus iškraipo pačios visuomenės komunikavimo priemonės, išplėšdamos juos iš konteksto, nepagrįstai perdėm sureikšmindamos ar sumenkindamos jų svarbą. Šią vartotojų teisę galima veiksmingai apsaugoti profesinės etikos normomis, priimtomis pačių komunikuotojų susitarimu, arba, jei tokių nėra, valstybės įstatymais ir tarptautinėmis sutartimis.

42. Tačiau teisė į informaciją turi aiškias ribas. Ji neturi prieštarauti kitoms teisėms, pavyzdžiui, asmens ir visos visuomenės gerą vardą saugančiai teisei į tiesą, šeimų ir individų privatų gyvenimą ginančiai teisei į privatumą [41], teisei į slaptumą, jei to reikalauja profesinės sąlygos ir viešoji gerovė. Ant kortos stovint bendrajam gėriui, informuoti būtina labai protingai ir nuovokiai.

43. Aprašinėti bei vaizduoti žiaurumus ir prievartą reikia labai taktiškai ir atsakingai. Gyvenime neabejotinai daug nežmoniškumo ir žiaurumo, ir šiandien to regima daugiau negu anksčiau. Tai išties galima pateikti taip, kad vartotojas pasibaisėtų. Tačiau jei žiaurumai vaizduojami pernelyg dažnai ir perdėm natūralistiškai, kyla pavojus perteikti klaidingą tikro gyvenimo vaizdą. Daugelio specialistų nuomone, tai taip pat kartais gali sukelti psichozes arba sąlygoti dvasinę nuostatą, kai prievarta ir žiaurumai laikomi normaliais konfliktų sprendimo būdais.

b) Komunikavimo laisvė

44. Teisė į pakankamą informaciją artimai susijusi su komunikavimo laisve. Iš tiesų visas visuomeninis gyvenimas remiasi individų ir grupių nuolatiniu bendravimu ir dialogu. Visa tai yra būtina tarpusavio supratimo bei bendradarbiavimo sąlyga. Į šį pokalbį įsitraukus visuomenės komunikavimo priemonėms, atsiranda naujas matmuo, nes vis daugiau žmonių ima dalyvauti visuomenės gyvenime ir pažangoje.

45. Kadangi žmogus savo prigimtimi yra visuomeniškas, jam būtina laisvai reikšti savo mintis kitiems ir lyginti jas su kitų mintimis. Mūsų dienomis tai dar labiau reikalinga negu anksčiau, nes dvasinis bei kūrybinis darbas vis dažniau atliekamas ne individualiomis asmens, bet bendromis asmenų grupės pastangomis. Paklusdami savo prigimties balsui ir keisdamiesi žiniomis bei nuomonėmis žmonės ne tik įgyvendina savo pirmapradę teisę, bet ir sykiu atlieka pareigą visuomenės atžvilgiu.

46. Visuomenės, toleruojančios skirtingų grupių egzistavimą ir vadinamos „pliuralistinėmis“, puikiai žino, kokia svarbi yra galimybė laisvai skleisti naujienas ir nuomones tam, kad piliečiai aktyviai dalyvautų visuomenės gyvenime, ir dėl to apsaugo šią laisvę įstatymais. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija paskelbė šią laisvę kaip pagrindinį reikalavimą, sykiu implicitiškai patvirtindama visuomenės komunikavimo priemonių laisvės būtinybę.

47. Praktikoje komunikavimo laisvė susijusi su asmenų ir grupių laisve gauti ir visur skleisti informaciją, taip pat prieiti prie komunikavimo priemonių. Kita vertus, komunikavimo laisvė, nepaisanti autentiškų teisės į informaciją reikalavimų bei savo ribų, tenkina veikiau komunikuotojus, o ne publiką.

3. Švietimas, kultūra, laisvalaikis

48. Plačioje žmogaus švietimo srityje visuomenės komunikavimo priemonių vaidmuo darosi vis didesnis ir svarbesnis. Garso ir vaizdo aparatai, patogios garso bei vaizdo juostos, vadinamos “kasetėmis”, taip pat radijas ir televizija jau daug kur tapo įprastomis mokymo priemonėmis. Dėl to daugeliui pasidarė lengvai prieinami įvairių sričių specialistų darbo rezultatai. Kitur visuomenės komunikavimo priemonės papildo tradicinius mokymo būdus ir sudaro jaunuoliams bei suaugusiems tolesnio lavinimosi galimybę. Kur trūksta mokymo įstaigų, jų pagalba perteikiamos religinės žinios bei įgyvendinamas įvairių formų pradinis lavinimas, kovojama su neraštingumu, mokoma žemės ūkio, medicinos, higienos pagrindų bei daugelio bendruomenės plėtojimo taisyklių. Toks darbas per visuomenės komunikavimo priemones, kiek įmanoma, turėtų pasižymėti kūrybiškumu bei autentišku dialogu, kad besimokantys ne tik įgytų žinių, bet ir išmoktų išreikšti save naudodamiesi šiomis priemonėmis.

49. Negana to, visuomenės komunikavimo priemonės, pačios būdamos šiandienės kultūros dalis bei išraiška, nepakartojamai prisideda, kad meno bei kultūros kūriniai jau dabar būtų prieinami daugeliui ir galbūt netrukus – visiems. Tai lygiai tokia pati esminė žmonių visuomenės tikrosios pažangos dalis, kaip ir galutinis ekonominės bei socialinės nelygybės įveikimas.

50. Kadangi komunikavimo priemonės gali labai praturtinti mūsų laikų kultūrą, komunikuotojams privalu suvokti, jog visi žmonės turi teisę į kultūrą, ir uoliai išnaudoti visas vadinamųjų mass media galimybes stengiantis pasiekti kuo daugiau individų bei grupių.. Šios priemonės taip pat leidžia patenkinti įvairiausius kultūrinius poreikius bei interesus, nes išgali paveikiai ir patraukliai perteikti visų meno sričių kūrinius. Tad žmonės gali be vargo naudotis šiomis priemonėmis savo gebėjimams lavinti ir dvasiai tobulinti, su sąlyga, kad dar ir kritiškai mąstys bei keisis požiūriais su kitais.

51. Komunikavimo priemonių teikiamų kultūrinio tarpininkavimo galimybių pavyzdys yra daugelio tautų tradicinio meno perteikimas, tautų, kurių pasakojimai, inscenizacijos, giesmės ir šokiai išreiškia tūkstantmetį kultūrinį paveldą. Dėl techninio šių priemonių tobulumo visa tai galima išsaugoti, įrašyti ir visada vėl parodyti, net tada, kai senoji tradicija jau seniai užgesusi. Taip komunikavimo priemonės kiekvienai tautai labai padeda išsiugdyti savo kultūrinės tapatybės suvokimą ir parodyti tai kitoms kultūroms bei šalims jas pradžiuginant bei praturtinant.

52. Nevalia užmiršti, jog daug iškilių kūrinių – ypač muzikos, teatro ir literatūros – kurta pirmiausia pramogai; tai rodo, kad tokios pramogos gali būti didelės kultūrinės vertės [42]. Iškilesnės meno formos per komunikavimo priemones šiandien vis daugiau žmonių siūlo atgaivą tikrąja šio žodžio prasme, ir kaip to mūsų sudėtingoje visuomenėje žmogui vis labiau reikia. Paprastos pramogos irgi savaip vertingos, nes atitraukia nuo kasdienių rūpesčių ir naudingai užpildo laisvalaikį. Todėl šių priemonių įvairialypė pasiūla, skirta laisvalaikio valandoms, mūsų laikų žmogui labai naudinga. Tačiau vartotojai turi mokėti tvardytis ir neleisti programų spindesiui bei žavesiui ir dirginamam smalsumui taip save pagauti, kad dėl to nukentėtų svarbios pareigos ar būtų tuščiai eikvojamas laikas.

53. Komunikavimo priemonės, galinčios vienu metu kreiptis į daugybę žmonių, iš tiesų yra nauji šiuolaikinės kultūros veiksniai. Jos gali ne tik praturtinti kultūrą, bet ir ją nuskurdinti bei pažeminti, ir taip dažnai atsitinka, kai stengiamasi įtikti žemiausiam kultūriniam skoniui. Tada komunikavimo priemonės, jei joms skiriama daug laiko, gali nesunkiai nutolinti žmogų nuo iškilesnių bei naudingesnių kultūrinių interesų. Nuolatinis lėkštos produkcijos vartojimas gali netgi pakenkti aukštesnį kultūros lygį pasiekusių žmonių geram bei subtiliam skoniui. Tačiau šių pavojų galima išvengti, jei patys komunikuotojai ne tik rūpinsis tikrosiomis kultūros vertybėmis, bet ir savo gerus ketinimus parems puikiu pedagogikos išmanymu. Taip pat reikia konstatuoti, kad komunikavimo priemonės įstengia pasiūlyti aukščiausios meninės kokybės kūrinių, kurie nebūtinai yra per sunkūs ar net neprieinami daugeliui žmonių.

4. Meno formos

54. Naujos komunikavimo technikos ne tik leidžia visame pasaulyje skleisti tradicines meninės raiškos formas, bet ir skatina atsirasti naujas. Šiandien, kai komunikacijų tinklas dengia visą pasaulį, daugėja tarptautinių ryšių ir įvairių tautų komunikuotojai vis labiau bendradarbiauja, išmintinga, kad kūrėjai ir vartotojai bendrai ieškotų tikrai visuotinių sprendimo bei vertinimo kriterijų ne tik senoms ir naujoms meno formoms išsaugoti, bet ir visų tautų bei visų to paties kultūrinio regiono mažumų meno kūriniams aikštėn iškelti bei kompetentingai įvertinti.

55. Meno kūriniai dėl savo reikšmės bei vertės žmogui labai brangintini; grožis iš tiesų kelia jį apmąstančiojo dvasią. Kiekvienas tikras meno kūrinys gali atspindėti žmogiškosios būties gelmes, padaryti dvasinę tikrovę visiems prieinamą per kūno jusles, padėti žmogui geriau save pažinti, ir tai naudinga ne tik literatūros ir meno, bet ir etikos bei religijos srityje. „Neginčytina, kad jūs, rašytojai ir menininkai, mokate leisti net liūdniausioje bei niūriausioje žmogaus padėtyje sušvisti gėrio kibirkščiai, visam jūsų kūriniui suteikiančiai grožio spindesį. Nereikalaujame iš jūsų imtis moralistų vaidmens. Tačiau galima viltis ir tikėtis, kad turite slaptų galių atverti šviesos sritį anapus žmogaus gyvenimo slėpinio“ [43].

56. Tad tam, kuris nori suprasti tam tikros epochos dvasią, privalu studijuoti ne tik tos epochos istoriją, bet ir literatūrą bei meną. Meno kūriniai dažnai giliau ir tiksliau negu aprašymai atskleidžia tautos būdą, jos troškimus, mąstyseną bei jauseną. Net palikdamas šį realų bei konkretų pasaulį ir leisdamasis į fantazijos erdvę, menas gali suteikti vertingų įžvalgų apie žmogaus prigimtį bei ypatybes. Menininko gyvos vaizduotės pagimdytos istorijos, kuriose žmonės gyvena bei veikia išgalvotame pasaulyje, savaip perteikia tiesą. Nors ir nebūdamos realios, jos vis dėlto yra realistiškos, nes sudarytos iš žmogiškosios prigimties elementų [44]. Tokie kūriniai pasiekia pačius žmogiškosios jėgos bei aistros pradus ir pajėgia juos taip išryškinti, kad išmintingas žmogus gali įžvelgti bei nujausti būsimas žmogiškosios pažangos kryptis.

57. Popiežius Pijus XII mokė, kad žmogaus gyvenimo „nebūtų įmanoma suprasti, bent žiaurių ir didelių konfliktų atvejais, jei būtų tylomis apeinami nusikaltimai ir ydos, kurie dažniausiai juos sukelia <…>. Argi tai negali būti puikaus filmo siužetas? Visų laikų ir tautų didieji poetai bei rašytojai imdavosi šios sunkios bei sudėtingos medžiagos ir darys tai ateityje <…>. Jei kova su blogiu ir taip pat laikina jo pergalė sąyšyje su likusia kūrinio visuma padeda giliau suprasti žmogaus gyvenimą bei teisingą jo kryptį, kontroliuoti elgesį, atskleisti bei įtvirtinti deramą sprendimo ir veikimo būdą, tai tokią medžiagą galima pasirinkti bei įpinti į viso filmo veiksmą. Taigi čia reikia vadovautis tais pačiais principais kaip literatūros kūrinio atveju“ [45]. Toks kūrinys irgi tarnauja moralinei pažangai. Tikrai iškilus menas ir aukšta moralė, nors ir aiškiai skirtingi, vienas kitą sąlygoja ir remia.

58. Moralės požiūriu kūrinys gali kelti problemų tada, kai žiūrovai dėl amžiaus, neišmanymo ar nepakankamo ugdymo apskritai nesupranta to, kas bloga ir nuodėminga, reikšmės meno kūrinyje arba supranta tai liguistai. Menininkas priešais akis turi visą žmogaus gyvenimą, su jo visomis geromis ir blogomis pusėmis. Todėl adresuojant meno kūrinį plačiajai publikai, apimančiai visus visuomenės sluoksnius, reikia įžvalgaus sprendimo bei išminties. Tai ypač pasakytina vaizduojant žmogaus susidūrimą su blogiu.

5. Reklama

59. Reklamos įtaka mūsų laikų žmonėms kasdien didėja, ir niekas nepajėgia išvengti jos poveikio. Visuomenei ji teikia įvairiopos naudos. Jos dėka pirkėjas informuojamas apie jam reikalingas gėrybes ir siūlomas paslaugas. Taip skatinamas didesnis gaminių paplitimas ir per tai visai visuomenei naudinga pramonės pažanga. Todėl reklamai nieko negalima prikišti, jei ji paiso pirkėjo pasirinkimo laisvės – taip pat tada, kai, norėdama sužadinti troškimą pirkti tam tikras prekes, kreipiasi į žmogaus pamatinius poreikius – ir sau būdinga forma gerbia tiesą.

60. Tačiau jei viešumoje reklamuojami kenksmingi ar visiškai nenaudingi produktai, jei skelbiami neteisingi teiginiai apie prekę, jei kreipiamasi vien į žemesniuosius instinktus, tai visuomenei daroma žala, o reklamos pramonė netenka pasitikėjimo ir gero vardo. Žala individams ir ištisoms šeimoms daroma ir tada, kai reklama žadina nepagrįstus norus ir nepaliaujamai skatina pirkti tiktai pasimėgavimui skirtas prekes; per tai pirkėjai net tampa akli tam, ko jiems iš tikrųjų reikia. Visiškai neleistina reklama, pelno sumetimais begėdiškai išnaudojanti lytinį instinktą arba taip įsiskverbianti įpasąmonę, kad iškyla pavojus pirkėjo sprendimo laisvei.

Dėl šios priežasties reklamos pramonė, kad nebūtų pažeistas žmogaus orumas ar pakenkta visuomenei, turėtų savanoriškai nusistatyti būtinas ribas.

61. Kita vertus, gerai apgalvota reklama galėtų padėti ekonomiškai silpnoms šalims pasiekti aukštesnį gyvenimo lygį. Tačiau žala būtų didelė, jei nepaliaujama ir neatsakinga reklama paskatintų norinčias pakilti iš skurdo bei pasiekti pakenčiamą gyvenimo lygį tautas siekti šios pažangos tenkinant dirbtinai sužadintus norus. Tai baigtųsi tuo, kad šios tautos imtų švaistyti savo išteklius, nebekreiptų dėmesio į savo tikruosius poreikius ir išklystų iš autentiško raidos kelio.

62. Didelės pinigų sumos, skiriamos reklamai, grasina patiems komunikavimo priemonių pagrindams. Reklamos stilius ir būdai gali kelti publikai pavojingą įspūdį, jog komunikavimo priemonės egzistuoja beveik vien tam, kad, kurstydamos žmogaus troškimus, skatintų kokių nors daiktų ar paslaugų vartojimą. Be to, dėl ekonominių interesų spaudimo pavojus gali imti grėsti pačiai visuomenės komunikavimo priemonių laisvei. Kadangi šios priemonės negali egzistuoti be tvirto finansinio pagrindo, išgyventi pajėgios tik tos, kurios gauna daug pelno iš reklamos. Tai atveria kelius monopolijoms, kliudo įgyvendinti teisę informuoti bei būti informuotam ir apsunkina visuomenės pokalbį. Todėl būtina rūpestingai stengtis išlaikyti komunikavimo priemonių „pliuralizmą“, prireikus net įstatymais, kuriais būtų garantuojama, kad reklamai skiriami ištekliai neatitektų beveik vien galingiausioms komunikavimo priemonėms.

Antrasis skyrius
TINKAMOS VEIKLOS PRIELAIDOS

63. Norint, kad visuomenės komunikavimo priemonės tikrai tarnautų žmonėms, pirmiausia būtina suvokti žmogaus svarbą jų funkcionavimui; jam tenka daug didesnis vaidmuo negu nuostabą keliantiems mechaniniams ar elektroniniams prietaisams. Visuomenės komunikavimo priemonės savaime neatlieka savo užduočių visuomenėje. Todėl komunikuotojai ir vartotojai turėtų būti gerai parengti ir išmokyti naudotis visais šių priemonių privalumais. Kiekvienam privalu būti įsisąmoninusiam savo ypatingą vaidmenį ir rengtis tam kaip individui ir visuomenės nariui. Kad komunikavimo priemonės išties prisidėtų prie visuomenės gerovės taip, kaip žada, svarbi pareiga taip pat tenka pilietinei ir bažnytinei valdžiai, auklėtojams.

1. Ugdymas

64. Ugdymas stengiantis giliai įskiepyti pagrindinius visuomenės komunikavimo priemonių funkcionavimo principus yra pirmutinės svarbos uždavinys. Tai, kas šioje instrukcijoje iki šiol buvo pasakyta, šiandien turi būti žinoma visiems žmonėms. Komunikavimo priemonės tiktai tada praturtins žmogaus dvasią, kai jis visapusiškai perpras jų prigimtį bei funkcionavimo pobūdį. Kita vertus, kai žmogus per menkai suvokia jų svarbą, nesunku apriboti jo laisvę. Todėl ugdant reikėtų aiškiai ir konkrečiai supažindinti su kiekvienos komunikavimo priemonės esminėmis ypatybėmis, apibūdinti jų padėtį tam tikroje vietovėje, galop išmokyti jomis teisingai naudotis ir visa tai darant būtinai atsižvelgti į žmogų ir visuomenę.

a) Vartotojų ugdymas

65. Tam tikras pradinis ugdymas vartotojams reikalingas ne tik tam, kad iš naudojimosi visuomenės komunikavimo priemonėmis mokėtų gauti kuo daugiau naudos, bet ir tam, kad galėtų dalyvauti visuomenės dialoge ir visų bendruomenės narių kūrybiškame bendradarbiavime, randant tinkamus būdus visa tai įgyvendinti, kovoti už teisingumą pasaulyje ir pašalinti didžiausias nelygybes tarp turtingų ir vargingai gyvenančių tautų.

66. Todėl vartotojams reikia nuolat atnaujinamų, pakankamų bei visiems lengvai prieinamų žinių, atitinkančių jų brandos lygį bei amžių. Kompetentingi asmenys turėtų prisidėti prie tokio nuolatinio ugdymo rengdami konferencijas, diskusijas, „apvaliuosius stalus“, specialias paskaitas, studijų sesijas ir tolesnio ugdymo kursus.

67. Niekada ne per anksti pradėti puoselėti bei lavinti jaunimo meninį skonį, kritinę įžvalgą ir moralinės atsakomybės jausmą renkantis knygas, filmus, radijo bei televizijos laidas. Tai būtina, nes vaikai ir paaugliai yra lengviau pažeidžiami; kita vertus, ankstyvaisiais gyvenimo metais išsiugdyta savitvarda tikrai bus naudinga ir visą likusį gyvenimą. Vaikams ir paaugliams būdingi dar nesugadinti gerumo, dosnumo, atvirumo ir nuoširdumo pradai, kuriuos galima išlaikyti tiktai juos lavinant bei saugant nuo vaikystės. Tėvai ir auklėtojai, nors ir pasilaikydami galutinio žodžio teisę, turėtų skatinti bei mokyti vaikus savo galva rinktis iš to, ką siūlo komunikavimo priemonės. Jeigu tėvai ir auklėtojai priversti nepritarti savo vaikų nuomonei ir tam, kaip jie naudojasi komunikavimo priemonėmis, jie privalo visomis jėgomis stengtis suprantamai pagrįsti savo priešingą nusistatymą, nes auklėjant argumentai veiksmingesni už draudimus. Tėvai ir auklėtojai turėtų neužmiršti, kad vaiko psichologija skiriasi nuo suaugusiojo, ir todėl komunikavimo priemonių pasiūla, suaugusiajam galbūt atrodanti neįdomi ar bevertė, vaikams ir jaunuoliams gali būti visiškai tinkama. Daugelis jaunuolių neretai daro savo bendraamžiams didelę ugdomąją įtaką. Jų amžius leidžia jiems būti atviriems naujoms gyvenimo formoms ir padeda rasti bendrą kalbą su draugais. Eksperimentai ir patyrimas patvirtino tokios auklėjimo formos veiksmingumą.

68. Tėvams ir auklėtojams labai naudinga domėtis jaunuoliams patinkančiomis laidomis, filmais bei publikacijomis. Tada jie gali su jais diskutuoti ir sykiu lavinti jų gebėjimą kritiškai vertinti. Problemiškų ar abejotinų kūrinių atvejais tėvai turėtų laiku atskubėti savo vaikams į pagalbą ir, tartum paėmę už rankos, pamokyti įžiūrėti kūriniuose žmogiškąsias vertybes, traktuoti kūrinį kaip visumą ir sieti su šia visuma detales.

69. Toks ugdymas turėtų reguliariai vykti mokyklose, visų amžiaus grupių moksleivius pamažu ir kryptingai supažindinant su komunikavimo priemonių pagrindais ir išmokant prasmingai naudotis tuo, ką siūlo spauda bei naujesnės komunikavimo priemonės. Tokios programos, kuriose taip pat būtų numatyti profesionalių komunikuotojų vedami specialūs kursai bei praktinės pratybos, turėtų būti neatsiejama mokymo plano dalis.

70. Aišku, kad tėvai ir auklėtojai šios užduoties neįstengs atlikti, jei patys nieko nenutuoks apie visuomenės komunikavimo priemones. Tačiau reikia turėti galvoje, kad tėvai, augę be dabartinių komunikavimo priemonių, jų “kalbą” dažnai supranta sunkiau už šiandienį jaunimą. Būtent tokiems tėvams dažnai taip pat darosi neramu matant, kaip atvirai komunikavimo priemonės aptarinėja kiekvieną valstybės ir Bažnyčios gyvenimo srities klausimą bei problemą. Jiems pagrįstai rūpi, kad jų vaikai tinkamai naudotųsi komunikavimo priemonėmis. Vis dėlto jie turėtų ramintis tuo, kad jų vaikai, gimę, augantys bei ugdomi kitokioje socialinėje aplinkoje, bus geriau parengti sutikti gausius ir įvairius iššūkius.

b) Komunikuotojų ugdymas

71. Daug yra komunikuotojų, puikiai įvaldžiusių komunikavimo priemonių techniką, bet nepakankamai susipažinusių su komunikavimo meno pagrindais. Norint tikrai gerai atlikti savo darbą, reikia visapusiško pasirengimo. Todėl sveikintina, kad aukštosiose mokyklose steigiamos visuomenės komunikavimo katedros, galinčios teikti ir akademinius laipsnius. Norintis profesionaliai dirbti visuomenės komunikavimo srityje pirma privalo nuodugniai pasirengti teoriškai ir praktiškai.

72. Rengiant komunikuotojus, nevalia apsiriboti vien profesinių žinių bei įgūdžių perteikimu; būtina ugdyti ir jų žmogiškąsias savybes. Juk komunikavimo priemonės galiausiai yra tam, kad tarnautų žmonėms, ir komunikuotojai visada turėtų trokšti tarnauti žmogui. Toks nusiteikimas bus būdingas tiktai tiems, kurie supras ir tikrai mylės žmones. Komunikuotojai jaus juo didesnį pasitenkinimą savo profesiniu darbu ir bus juo naudingesni visuomenei, juo aiškiau ir geriau suvoks, kad anapus technikos, per kurią sklinda jų balsai ir vaizdai, gyvena ir veikia tikri žmonės. Juo labiau jie stengsis pažinti viešojo forumo narius, įvertinti jų būdą bei suprasti jų dvasią, juo geriau mokės komunikavimo procese atsižvelgti į jų poreikius. Tada komunikavimo priemonės tikrai padės didinti žmonių tarpusavio supratimą bei dvasinę bendrystę.

2. Galimybės ir pareigos

a) Komunikuotojų galimybės ir pareigos

73. Komunikuotojai yra visuomenėje vykstančio dialogo vykdytojai ir skatintojai. Jie tartum vadovauja pokalbiams už didžiulio “apvaliojo stalo”, kurį sudaro visuomenės komunikavimo priemonės. Todėl jiems tenka iškili užduotis rūpintis visuomenės komunikavimo tikslų įgyvendinimu, tai yra stengtis visais požiūriais skatinti žmogiškąją pažangą, vis labiau žmones suartinti ir juos tikrai suvienyti.

74. Rinkdamiesi temas ar siužetus, komunikuotojai privalo stengtis atsižvelgti į visus publikos poreikius ir perteikti kiekvienos visuomeniškai svarbios grupės nuomonę. Siekdami gero rezultato, komunikuotojai turėtų iš anksto numatyti, kas bus jų perteikiamo turinio žiūrovai bei klausytojai, ir su vartotojais užmegzti tiesioginį ryšį. Tiktai atsižvelgdami į vartotojų amžių, socialinę grupę ir išsilavinimo lygį, jie pajėgs patenkinti visus publikos reikalavimus bei lūkesčius. Tiktai tada tarp atitinkamai pasirengusių, laisvų ir savo atsakomybę suvokiančių žmonių atsiras tas nuolatinis dialogas, kurį privalo skatinti visuomenės komunikavimo priemonės.

75. Naujienas skleidžiantys komunikuotojai yra “visada įdėmūs ir nuolatiniai išorinio pasaulio stebėtojai, tartum per atvirą langą nepaliaujamai žvelgiantys į pasaulį, kad ištirtų įvykius, tendencijas, nuomones, žmonių interesų bei tarpusavio ryšių visumą” [46]. Todėl negana vien perteikti faktus tokius, kokie jie yra, bet būtina dar ir išryškinti jų svarbesnius aspektus, parodyti jų reikšmę ir atskleisti jų sąryšį. Tai padėtų vartotojui chaotiškai gaunamas naujienas išdėlioti bendrajame įvykių kontekste ir teisingai įvertinti jų svarbą. Tokia informacija leistų jam pačiam susidaryti savo nuomonę apie visuomenės gyvenimą ir priimti su tuo susijusį sprendimą.

76. Komunikuotojams taip pat nevalia išleisti iš akių, kad komunikavimo priemonėmis dėl jų prigimties galima pasiekti milžinišką žmonių daugybę. Likdami ištikimi savo talentui ir profesijai, jie taip pat neturėtų užmiršti kartu su šiuo pašaukimu jiems tenkančios galios ir didelės atsakomybės, nes ta galia atveria galimybes neįtikėtinai prisidėti prie žmonių laimės ir pažangos. Vadovaudamiesi bešališkumu ir pasvertu sprendimu, komunikuotojai deramai atsižvelgs ir į mažumas, ir į dideles bei gausias grupes. Toks bešališkumas itin reikalingas komunikavimo priemonių monopolijų teisiško ar faktiško egzistavimo atvejais, nes monopolijos kelia grėsmę pakeisti dialogą monologu.

77. Komunikuotojai, savo profesiniame darbe besivadovaujantys vien komerciniais interesais ar svyruojančiu minios skoniu, ne tik daro žmonėms blogiausią paslaugą, bet ir griauna savo profesijos reputaciją bei kilnumą.

78. Stengiantis, kad komunikavimo priemonių pasiūla atitiktų aukščiausią padorumo bei naudingumo lygį, ir siekiant skatinti komunikuotojus tobulėti, nepamainomai svarbi yra kritika. Kritikai, kurie patys yra komunikuotojai, yra savotiškas profesinės savikontrolės būdas, galintis apsaugoti nuo didelio spaudimo iš išorės. Jie turi būti įsitikinę, jog sąžiningumas ir nepaperkamumas yra esminiai jų profesijos elementai. Visada vadovaudamiesi teisingumo jausmu ir tiesos meile, jie pasvertai ir objektyviai atskleis komunikavimo priemonių produkcijos teigiamus ir neigiamus aspektus. Padėdami teisingai įvertinti tai, kas siūloma, jie bus išties labai naudingi vartotojams. Nevalia nuvertinti tikrai kūrybiškos kritikų funkcijos, ypač kai jie įžvalgiai ir išmoningai skverbdamiesi į meno kūrinį geba jame atrasti reikšmių turtus, kurių galbūt neįstengė pastebėti nė pats menininkas. Tačiau jiems taip pat reikia daryti viską, kad nepatrauktų į save vartotojo dėmesio analizuojamo kūrinio sąskaita.

79. Burdamiesi į sąjungas, reguliariai keisdamiesi mintimis ir vienas kitam padėdami, komunikuotojai galės lengviau ir geriau įveikti jų profesijai būdingus sunkumus. Taip susivieniję ir remdamiesi teoriniais principais bei savo praktine patirtimi jie galėtų parengti profesinės etikos kodeksą, kuriame, turint priešais akis visuotinio visuomenės komunikavimo reikalavimus, būtų apibrėžtos kiekvieno komunikuotojo užduotys. Kita vertus, tokiame etikos kodekse turėtų vyrauti ne negatyvūs, bet pozityvūs nuostatai, tai yra tokie, kuriais nurodoma ne tai, ko vengti, bet tai, ką reikėtų daryti, kad tarnyba visuomenei būtų vis veiksmingesnė.

80. Komunikavimo technikai sukurti, valdyti ir tobulinti reikia didelio finansinio kapitalo. Kadangi komunikavimo priemonių savininkai ar valdytojai priversti ieškoti tiesioginio ar netiesioginio finansavimo iš viešųjų ar privačių šaltinių, finansuotojai gali daryti teigiamą įtaką, remdami iniciatyvas, kuriomis siekiama ne tik finansinio pelno, bet ir tikrosios žmogaus gerovės. Jei finansuotojai, be to, suvoks, kad komunikavimo priemonės yra ne vien komercinės įmonės, bet sykiu socialinės ir kultūrinės tarnybos būdas, jie tikrai neleis varžyti teisėtos komunikuotojų, kūrėjų ir vartotojų laisvės.

b) Vartotojų galimybės ir pareigos

81. Vartotojai turi daugiau galimybių daryti įtaką komunikavimo priemonėms negu paprastai manoma, ir todėl jų pareigos yra daug didesnės. Nuo vartotojų daug priklauso, ar prasidės tikras ir autentiškas dialogas. Jei jie pasyvūs ir nebylūs, komunikavimas liks vienakryptis, kad ir kaip komunikuotojai stengtųsi sužadinti dialogą.

82. Vartotojai tiktai tada atlieka aktyvų vaidmenį, kai teisingai interpretuoja perduodamas naujienas, atsižvelgdami į jų šaltinį bei kontekstą, protingai ir kritiškai jas atsirenka, prireikus papildo informacija iš kitų šaltinių ir galop nebijo viešai joms pritarti, jomis abejoti ar jas visiškai atmesti.

83. Tie, kurie mano, jog paskiri piliečiai šiame viešajame forume mažai ką gali nuveikti, turėtų neužmiršti, kad susivieniję jie yra didelė jėga. Kaip komunikuotojai, taip ir vartotojai turėtų burtis į grupes bei sąjungas tam, kad jų balsas būtų išgirstas, arba pasitelkti į pagalbą institucijas, siekiančias panašių, bet platesnių tikslų.

3. Bendradarbiavimas

a) Piliečių ir pilietinės valdžios bendradarbiavimas

84. Kadangi komunikavimo priemonės skirtos tarnauti visos visuomenės pažangai, už tai atsakingi ir visi piliečiai, ir pilietinė valdžia. Jie privalo garantuoti komunikavimo laisvę ir sukurti būtinas sąlygas visiems dalyvauti komunikavimo procese visiškai suvokiant savo atsakomybę, gerbiant asmens orumą ir paisant nacionalinio bei tarptautinio gėrio.

85. Tikrai pilietinė visuomenė pirmiausia reikalauja, kad žmonės pavieniui ir grupėmis patys imtųsi iniciatyvos šioje srityje ir kaip komunikuotojai bei vartotojai būtų atsakingi ir save kontroliuojantys. Sąjungos, siekiančios tokio tikslo, yra naudingos ir dažnai būtinos.

86. Pilietinė valdžia šioje srityje turėtų daugiau teigti, negu neigti; jai nevalia tenkintis vien apribojimais bei draudimais, nors kartais ir privalu ryžtingai įsikišti. Vatikano II Susirinkimas yra pareiškęs, jog reikia gerbti bei garantuoti kaip galima daugiau žmogaus laisvės ir apriboti ją tik tada, kai to reikalauja bendrasis gėris, ir tiktai tiek, kiek iš tiesų būtina [47]. Todėl cenzūra taikytina tik kraštutiniausiais atvejais. Apskritai viešoji valdžia turėtų vadovautis visada Bažnyčios magisteriumo akcentuojamu subsidiarumo principu ir nesiimti nieko, ką lygiai taip pat gerai ar net dar geriau pavieniui ar grupėmis galėtų padaryti patys žmonės.

87. Iš šių principų kyla reikalavimas įstatymais laiduoti komunikavimo laisvę bei teisę į informaciją ir apsaugoti vieną bei kitą nuo bet kurio ekonominio, politinio ir ideologinio spaudimo, galinčio susiaurinti jų vykdymo erdvę. Piliečiams įstatymais taip pat privalu garantuoti visišką teisę viešai kritikuoti visą komunikavimo priemonių valdymą, ypač tada, kai jos yra kieno nors monopolis, juo labiau valstybės. Šiandien niekam nekyla abejonių, jog komunikavimo sričiai reikia įstatymų, veiksmingai apsaugančių pakankamą komunikavimo priemonių įvairovę nuo ekonominės konkurencijos spaudimo, grasinančio perdėm didele koncentracija, ginančių asmenų bei grupių gerą vardą ir kultūros vertybes ir galiausiai garantuojančių būtinas sąlygas religijos laisvei per komunikavimo priemones vykdyti.

88. Labai rekomenduotina profesionaliems komunikavimo priemonių darbuotojams bei kitoms komunikavimo srityje veikiančioms institucijoms savo iniciatyva kurti tarybas, turinčias savus įstatus ir konsultuojančias visais kylančiais visuomenės komunikavimo klausimais. Į tokias tarybas turėtų būti pakviesti visų visuomenės grupių atstovai. Tada galima tikėtis, viena vertus, išvengti valstybės kišimosi bei ekonominės galios centrų spaudimo ir, kita vertus, sustiprinti komunikuotojų bendradarbiavimą siekiant, kad visos komunikavimo priemonės veiksmingiau tarnautų bendrajam gėriui. Tačiau kai kur gali prireikti pačiai pilietinei valdžiai imtis iniciatyvos steigti tokias kontroliuojančias institucijas, įstatymasi nustatant įvairių visuomeninių grupių atstovavimo jose tvarką.

89. Jaunimas, kiek įmanoma, irgi turi būti įstatymu apsaugotas nuo didelės ir ilgalaikės žalos, kurią tam tikri komunikavimo turiniai gali padaryti jo dvasiai bei dorovei. Tokie apsaugos įstatymai yra būtini siekiant padėti šeimai ir mokyklai auklėti jaunimą.

90. Tinkamais įstatymais taip pat reikėtų skatinti finansiškai remti komunikavimo priemonių pasiūlą, vargiai pelningą, bet aiškiai naudingą bendrajam gėriui. Tokia parama teiktina, pavyzdžiui, informaciją skleidžiančioms įstaigoms, auklėjamojo pobūdžio knygoms bei raštams, vaikams skirtiems filmams bei laidoms. Tai pasakytina ir apie aukšto meninio lygio kino filmus, publikacijas ir spektaklius, kurie dėl to, kad domina tiktai tam tikrą publiką, negali atnešti pajamų gamybos išlaidoms padengti.

91. Pilietinės valdžios atsakomybė visuomenės komunikavimo priemonių srityje šiandien yra pasaulinė. Tarptautiniais susitarimais būtina garantuoti, kad komunikavimo priemonės bus steigiamos bei plėtojamos visur be rasinės diskriminacijos ir monopolio. Tarptautinių sutarčių reikia ir dėl naudojimosi palydovinėmis komunikavimo priemonėmis. Tada visoms tautoms bus laiduota derama vieta pasauliniame pokalbyje.

b) Tautų bendradarbiavimas

92. Tarp gausių tarptautinio bendradarbiavimo formų, kurias komunikavimo priemonių prigimtis tiesiog daro būtinas, ypač svarbu padėti ekonomiškai silpnoms šalims steigti bei plėtoti savo komunikavimo priemones. Nepakankamas komunikavimo priemonių kiekis ar apskritai jų nebuvimas yra atsilikimo priežastis ir padarinys. Be šių technikų nė viena šalis šiandien nepajėgi garantuoti savo piliečiams reikiamos informacijos bei tinkamo išsilavinimo. Tai kelia grėsmę ekonominei, socialinei ir politinei pažangai.

93. Pasak popiežiaus Pauliaus VI, “pažanga yra naujas taikos vardas” [48]. Technologijos požiūriu pažangios šalys turėtų, be kita ko, ir komunikavimo priemonių srityje padėti neturtingoms bei vargstančioms šalims ugdyti savo specialistus bei aprūpinti jas reikiama technika, nes jos atsako ne tik už savo gerovę, bet ir už viso pasaulio pažangą. Ši pareiga juo reiklesnė, juo sparčiau tobulėja technika. Visuomenės komunikavimo specialistų rengimo centrus būtina steigti pačiose ekonomiškai silpnose šalyse, idant norintys įgyti tokią specialybę nebūtų priversti išvykti studijuoti svetur ir galiausiai netaptų prarasti tėvynei, kuri dėl tokio “talentų nutekėjimo” smarkiai nukentėtų.

94. Padedant ekonomiškai silpnoms šalims, privalu rūpintis, kad dėl to nenukentėtų didelės žmogiškosios vertės tradicinis menas ir kultūra, vietinė kalba ir papročiai. Toks bendradarbiavimas yra ne šelpimas, bet visus praturtinantys vertybių mainai.

95. Ekonomiškai silpnose šalyse ir ypač ten, kur pažangai kliudo neraštingumas, būtent garso bei vaizdo priemonėmis galima perteikti žinias, būtinas norint plėtoti žemės ūkį, pramonę ir prekybą, gerinti higieną, sveikatos apsaugą ir švietimą, stiprinti šeimą, visuomeninius santykius ir pilietinį sąmoningumą. Tokia veikla vargu ar būna kada nors ekonomiškai rentabili. Todėl neišvengiamai tenka apeliuoti į turtingų šalių piliečių, privačių organizacijų bei vyriausybių dosnumą ir tarptautinių institucijų pagalbą.

c) Krikščionių, tikinčiųjų ir geros valios žmonių bendradarbiavimas

96. Visuomenės komunikavimo priemonės savo paskirties skatinti žmogaus pažangą neatliks, jei nesiims didelių šiuolaikinio žmogaus problemų, nestiprins mūsų laikų vilčių ir neskatins visų žmonių, tikinčių gyvąjį Dievą, ypač tų, kuriuos sieja krikštas, plataus bendradarbiavimo. Taip mokoma Vatikano II Susirinkimo dokumentuose apie ekumenizmą ir nekrikščioniškąsias religijas [49].

97. Kita vertus, gilindamiesi į šiandienius komunikavimo priemonių siūlomus kūrinius, patys krikščionys gali geriau perprasti mūsų dienų pasaulio, dažnai nutolusio nuo Dievo, padėtį bei prigimtį. Dramaturgai ir žurnalistai raiškiai vaizduoja šį žmogaus susvetimėjimą, visa savo talento ir minties galia aukštindami žmogaus laisvę, ir už tai verti dėkingumo [50].

98. Savo tikėjimo įkvėpti, viso pasaulio tikintieji gali veiksmingai padėti komunikavimo priemonėms. Jie turi ne tik skatinti socialinę ir kultūrinę žmogaus pažangą, bet ir, vadovaujami dieviškosios Apvaizdos, sukurti sąlygas, kuriomis dialogas taptų kilnesnis bei visuotinesnis ir akintų žmones puoselėti gyvą brolystę viešpataujant vienam amžinajam Dievui, kuris yra visų Tėvas.

99. Bendradarbiauti galima daugeliu būdu. Kai ko įmanoma imtis jau dabar: tai bendros radijo ir televizijos laidos, auklėjimo projektai tėvams ir jaunimui, publikos ir profesionalių komunikavimo priemonių darbuotojų susitikimai bei debatai, premijų už geriausius darbus steigimas, teoriniai ir taikomieji tyrimai. Visa tai darytina siekiant kuo sumaniau naudotis komunikavimo priemonėmis, kuo geriau parengti jų darbuotojus ir įgyvendinti tautų lygiateisiškumą.

100. Norint, kad tai taptų tikrove, būtina bendra veiklos programa bei finansinių išteklių paieška. Kaip praktinį žingsnį šia kryptimi Vatikano II Susirinkimas pasiūlė įsteigti Pasaulinę visuomenės komunikavimo priemonių dieną. Visi Dievą tikintys žmonės šią dieną kviečiami melstis ir apmąstyti komunikavimo priemonių problemas bei perspektyvas. Įvairių priemonių komunikuotojams tai galėtų būti dingstis draugiškai susitikti. Ši diena taip pat teikia progą rasti lėšų ir būdų darbams bei iniciatyvoms, susijusioms su komunikavimo tobulinimu visos žmonijos labui, remti. Visa Dievo tauta, ganytojai ir tikintieji, uoliai bendradarbiaus su visais geros valios žmonėmis, kad visuomenės komunikavimo priemonės kuo labiau tarnautų teisingumui, taikai, laisvei ir žmogaus pažangai.

TREČIOJI DALIS
KATALIKŲ UŽDUOTYS KOMUNIKAVIMO PRIEMONIŲ SRITYJE

101. Vatikano II Susirinkimas paragino katalikus giliau ir rūpestingiau apmąstyti naujas užduotis bei pareigas, kurias jiems tikėjimo aspektu uždeda šiuolaikinės komunikavimo priemonės. Pirmojoje šios instrukcijos dalyje jau buvo užsiminta, kad pati išganymo istorija atskleidžia iškilų visuomenės komunikavimo vaidmenį Dievo kuriamajame bei atperkamajame darbe, kurį žmgui reikia tęsti. Bažnyčia, apibrėždama savo pareigas šioje srityje, stengiasi susieti tikėjimo principus su visuomenės komunikavimo esminiais dėsniais. Tiktai tada ji pajėgi visiškai atlikti jai patikėtą dieviškąją misiją, būtent vykdyti visuotinę pastoraciją, privalančią rūpintis ir žmogaus pažanga, ir Evangelijos skelbimu. Antrojoje šios instrukcijos dalyje buvo nurodytos sąlygos, kuriomis komunikavimo priemonės gali veiksmingai prisidėti prie žmogiškosios pažangos. Trečioji dalis skirta komunikavimo priemonių vaidmeniui katalikų gyvenime aptarti. Šios dalies artimiausiame skyriuje bus kalbama apie tai, kuo prie šios pažangos galėtų prisidėti krikščionybė ir katalikybė.

Pirmasis skyrius
KATALIKŲ INDĖLIS Į VISUOMENĖS KOMUNIKAVIMĄ

102. Jei katalikai tikrai nori prisidėti prie to, kad šiuolaikinėmis priemonėmis vykdomas visuomenės komunikavimas tarnautų žmogui, tai daugiausia naudos jie gali suteikti dvasinėje srityje. Bažnyčia tikisi, jog jos siūloma dvasinė tarnyba padės aiškiau suprasti pagrindinius visuomenės komunikavimo dėsnius ir uoliau jų laikytis, visapusiškiau pažinti bei dar pagarbiau traktuoti žmogaus – komunikuotojų ir vartotojų – orumą, galiausiai padaryti, kad žmones suartinantis visuomenės komunikavimas vestų į tikrą bendrystę.

103. Todėl katalikai, kompetentingai dirbantys komunikavimo priemonėse, ne tik vykdo kilnią profesinę pareigą, bet ir atlieka savo kaip krikščionių misiją pasaulyje. Neapsiribodami šiuo pamatiniu liudijimu, kurį jie kaip darbuotojai ir bendradarbiai skleidžia darbo aplinkoje bei religiškai neutraliose organizacijose, jie taip pat supažindins su katalikų požiūriu į visiems aktualias visuomenės problemas. Jie gali padėti, kad rengiant bei skleidžiant naujienas neliktų nepaminėti visus dominantys religiniai įvykiai ir apskritai išryškėtų visų įvykių religinis aspektas. Akivaizdu, jog katalikai yra ne tam, kad valdytų ir darytų ideologinį spaudimą, bet kad uoliai tarnautų, kolegų pagarbą bei palankumą pelnydami savo darbo kokybe.

104. Katalikų komunikuotojai turi teisę į dvasinę Bažnyčios pagalbą, atitinkančią jų rimtą ir sunkią užduotį.

105. Bažnyčia, suvokdama komunikuotojo profesijos svarbą ir su ja susijusius sunkumus, labai trokšta bendradarbiauti bei puoselėti dialogą su visais komunikuotojais nepriklausomai nuo jų religinių įsitikinimų, kad galėtų prisidėti prie bendrų pastangų spręsti šios profesijos problemas ir duoti žmogui kuo daugiau naudos.

106. Vyskupai ir kunigai, pašvęstojo gyvenimo bendruomenių nariai ir pasauliečiai, kaip Bažnyčios atstovai, vis dažniau raginami reikštis spaudoje, dalyvauti radijo, televizijos laidose, bendradarbiauti kino srityje. Tokia veikla labai skatintina, nes gali duoti lūkesčius pranokstančių vaisių. Tačiau pati komunikavimo priemonių prigimtis reikalauja, kad tie, kurie jomis naudojasi, mokėtų rašyti, kalbėti, elgtis ir gerai išmanytų savo darbą. Todėl atitinkamos nacionalinės tarnybos ir kitos specializuotos organizacijos privalo rūpintis, kad tie, kuriems tenka ar ateityje teks naudotis komunikavimo priemonėmis, būtų tinkamai ir laiku rengiami.

107. Bažnyčia suvokia neatidėliotiną būtinybę pasiūlyti vartotojams krikščioniškojo ugdymo galimybę. Tuo ji pasitarnautų visuomenės komunikavimui, nes tik gerai pasirengę vartotojai pajėgūs veiksmingai dalyvauti dialoge su komunikuotojais ir sykiu reikalauti kilnesnės bei kokybiškesnės komunikavimo priemonių pasiūlos. Katalikiškosios mokyklos bei švietimo įstaigos turėtų karščiau imtis šios svarbios užduoties. Jos privalo taip lavinti savo auklėtinius, kad šie ne tik būtų geri skaitytojai, klausytojai bei žiūrovai, bet ir patys mokėtų komunikavimo priemonių “visuotinę kalbą”. Tada jaunuoliai tikrai taps visuomenės komunikavimo amžiaus, kuris atrodo pradeda aušti mūsų dienomis, visaverčiais piliečiais.

108. Visa, kas susiję su visuomenės komunikavimu, turėtų rasti vietos teologijos disciplinose, ypač moralinėje ir pastoracinėje teologijoje. Esminiai dalykai įtrauktini ir į katechetikos vadovėlius. Kad tai būtų daroma kompetentingai, teologams derėtų nuodugniau ir išsamiau panagrinėti tai, apie ką buvo kalbėta šios instrukcijos pirmojoje dalyje.

109. Tėvai ir auklėtojai, kunigai ir katalikiškosios organizacijos turėtų nedelsdamos kreipti į visuomenės komunikavimo profesijas aiškiai į tai linkusius bei reikiamų gebėjimų turinčius jaunuolius. Gabiems kandidatams rengti ir skatinti būtina įsteigti atitinkamus fondus. Labai svarbu ekonomiškai silpnų regionų vyskupams suteikti pakankamą finansinę paramą, kad kandidatai būtų tinkamai teoriškai ir praktiškai rengiami jų pačių šalyse.

110. Vyskupai, kunigai, pašvęstojo gyvenimo bendrijų nariai ir pasauliečių organizacijos, kiekvienas pagal savo atsakomybę, turėtų prisidėti prie šios srities krikščioniškojo ugdymo, neišleisdami iš akių visuomeninės aplinkos. Jiems būtina savarankiškai nuolatos domėtis naujausiais pasiekimais komunikavimo srityje. Tai reikalauja, kad jie jau prieš tai būtų buvę kažkiek susipažinę su visuomenės komunikavimo priemonėmis ir jomis tiesiogiai naudojęsi. Jie taip pat kartu su komunikuotojais nuodugniai nagrinės visuomenės komunikavimo problemas, keisis su jais patirtimi bei idėjomis.

111. Kad nebūtų visiškai nutolę nuo šiuolaikinio gyvenimo ir netinkami apaštalauti, būsimieji kunigai, pašvęstojo gyvenimo bendrijų nariai ir narės jų ugdymo seminarijose bei kolegijose metu turi būti supažindinti su komunikavimo priemonių poveikiu visuomenei ir išmokyti jomis techniškai naudotis. Tai privalo būti neatsiejama jų ugdymo dalis. Be tokių žinių apskritai niekas negali veiksmingai apaštalauti pasaulyje, kasdien vis labiau veikiamam komunikavimo priemonių [51]. Be to, kunigai ir pašvęstojo gyvenimo bendrijų nariai privalo gerai išmanyti viešosios nuomonės susidarymo procesus ir prisitaikyti prie mūsų dienų aplinkybių. Juk Dievo žodį reikia skelbti šiandieniams žmonės, ir komunikavimo priemonės leidžia tai daryti labai veiksmingai. Jei kas nors iš besirengiančiųjų kunigiškajam ar vienuoliškajam gyvenimui turi ypatingą polinkį ir talentą darbui komunikavimo srityje, jį privalu toliau lavinti šia linkme.

112. Kultūriniam bei religiniam ugdymui labai vertingos galėtų būti kritinės radijo ir televizijos laidų, filmų ir iliustruotųjų žurnalų apžvalgos; jos taip pat padėtų, ypač šeimoms, protingai pasirinkti iš to, ką siūlo komunikavimo priemonės. Ypač svarbios čia būtų kompetentingos ir vyskupams įgaliojus įvairiose šalyse specialių institucijų leidžiamos apžvalgos, kuriose nustatoma filmų, laidų ir raštų kultūrinė, dorovinė ir krikščioniškoji vertė.

113. Katalikiškuose universitetuose bei kitose panašiose švietimo institucijose būtina uoliai steigti bei plėtoti visuomenės komunikavimo mokslinių tyrimų ir studijų struktūras, kurios rinktų visus patikimus tyrimų rezultatus, pačios dalyvautų tyrimuose ir skleistų gautas žinias krikščioniškojo švietimo labui. Tokiems projektams įgyvendinti universitetams reikės finansinės paramos ir bendradarbiauti su kitomis institucijomis.

Antrasis skyrius
KOMUNIKAVIMO PRIEMONIŲ NAUDA KATALIKAMS

1. Viešoji nuomonė ir komunikavimas Bažnyčios gyvenime

114. Bažnyčiai labai rūpi gausinti bei stiprinti bendruomeninius savo tikinčiųjų ryšius. Dėl to komunikavimas bei dialogas katalikams yra aiškiai būtini. Kita vertus, pati Bažnyčia veikia žmonių visuomenėje, su kuria turi vis labiau susivienyti per dialogą ir artimus ryšius. Bažnyčia tai gali pasiekti tiktai keisdamasi informacija ir mintimis, būdama dėmesinga viešajai nuomonei viduje ir išorėje, dalyvaudama pokalbyje su šiuolaikiniu pasauliu ir per tai prisidėdama prie pastangų išspręsti žmonijai aktualias problemas.

a) Dialogas Bažnyčioje

115. Kaip gyvam organizmui, Bažnyčiai reikia viešosios nuomonės, kylančios iš jos narių pokalbio. Tiktai tada galima jos mąstymo bei veiklos pažanga. “Jei Bažnyčioje nebūtų viešosios nuomonės, jos gyvenimui kažko labai trūktų. Dėl to būtų kalti ganytojai ir tikintieji” [52].

116. Todėl katalikai turėtų būti visiškai tikri, kad iš tiesų turi nuomonės reiškimo laisvę. Ši laisvė remiasi tikėjimo jausmu (sensus fidei), žadinamu bei palaikomu tiesos Dvasios, idant Dievo tauta, vadovaujama šventojo magisteriumo ir būdama jam ištikimai klusni, nepajudinamai laikytųsi vieną kartą visiems laikams šventiesiems perduoto tikėjimo, teisingu sprendimu vis giliau jį perprastų ir visapusiškiau pritaikytų gyvenime [53], ir meile, per kurią ta laisvė pakeliama ligi dalijimosi Kristaus laisve, Kristaus, išlaisvinusio mus iš nuodėmės pančių, kad galėtume laisvai spręsti pagal jo valią. Už tai atsakinga bažnytinė valdžia rūpinsis, kad remiantis nuomonės bei žodžio laisve Bažnyčioje būtų gyvai keičiamasi teisėtomis nuomonėmis, ir nustatys šiam tikslui siekti palankias normas bei sąlygas.

117. Bažnyčios vidiniam dialogui atvira didžiulė erdvė. Tikėjimo tiesos susijusios su pačia Bažnyčios esme, ir negalima leisti, kad kiekvienas jas aiškintų kaip nori, tačiau, kita vertus, Bažnyčia keliauja per žmonijos istoriją ir priversta taikytis prie ypatingų laiko bei vietos sąlygų, kad perteiktų tikėjimo tiesas įvairioms epochoms bei kultūroms ir garantuotų savo veiklos adekvatumą aplinkos pokyčiams. Tad tol, kol lieka ištikimi magisteriumui, visi katalikai turi teisę ir pareigą laisvai tyrinėti, kaip apreikštąsias tiesas giliau suprasti ir įtikinamiau liudyti nuolat kintančiomis visuomeninėmis sąlygomis. Toks laisvas dialogas tikrai nekenkia Bažnyčios sutelktumui ir vienybei; priešingai, nevaržomas viešosios nuomonės formavimosi procesas padeda pasiekti sutarimą ir bendrą veiklos planą. Tačiau tokio pokalbio rutuliojimuisi teisinga linkme būtina, kad net ir nesutarimų atvejais lemiamas vaidmuo tektų meilei ir visi karštai norėtų išlaikyti vienybę bei stiprinti bendradarbiavimą. Reikia tikrai trokšti kurti, o ne griauti, degti karšta meile Bažnyčiai ir siekti vienybės, kurios kaip savo tikrosios Bažnyčios bei savo tikrųjų mokinių ženklo norėjo Kristus [55].

118. Dėl šios priežasties pravartu skirti mokslinių tyrimų sritį, kur mokslininkai naudojasi laisve, reikalinga jų darbui ir leidžiančia straipsnių bei knygų pavidalu tarpusavyje keistis tyrinėjimų rezultatais, ir tikinčiųjų mokymo sritį, kur kaip Bažnyčios mokymą leistina skelbti tiktai tai, kas tikrai patvirtinta autentiško Bažnyčios magisteriumo, taip pat tokius teologinius teiginius, kuriuos jau galima laikyti neabejotinais. Tačiau dėl pačios komunikavimo priemonių prigimties pasitaiko, kad naujos ir pakankamai dar nesubrendusios teologų nuomonės dažnai atsiduria ne ten, kur yra jų tikroji vieta. Tokias nuomones, kurių nevalia painioti su autentiško Bažnyčios magisteriumo ištarmėmis, vartotojai turėtų traktuoti kritiškai ir sykiu neužmiršti, jog tokių nuomonių prasmė neretai smarkiai nukenčia dėl jų pateikimo stiliaus bei paprastinti linkusios komunikavimo priemonių kalbos.

119. Kadangi viešoji nuomonė Bažnyčioje gyvybiškai būtina, kiekvienas tikintysis turi teisę sužinoti viską, ko reikia aktyviai veiklai Bažnyčios gyvenime. Tam reikia įvairių bei visus pasiekiančių komunikavimo priemonių, prireikus ir katalikiškųjų, jei jos tikrai pajėgios atlikti savo užduotį.

120. Jei Bažnyčia nori būti gyva ir deramai vykdyti savo užduotis, tai tarp bet kurio lygmens bažnytinės valdžios, katalikiškųjų institucijų ir visų tikinčiųjų turi būti nuolatinis, abipusiškas ir visą pasaulį aprėpiantis informacijos bei nuomonių srautas. Norint tai laiduoti, reikia reikiamomis priemonėmis aprūpintų institucijų, pavyzdžiui, naujienų agentūrų, spaudos tarnybų, susitikimo centrų, pastoracinių tarybų.

121. Tada, kai Bažnyčioje sprendžiami klausimai verčia laikytis slaptumo, privalu vadovautis tais pačiais principais, kurie galioja ir valstybės institucijose. Kita vertus, Bažnyčioje glūdintys dvasiniai turtai reikalauja, kad informacija apie jos ketinimus bei veiklą būtų visapusiška, sąžininga ir atvira. Bažnytinė valdžia, nenorinti ar nepajėgianti taip informuoti, užuot kėlusi aikštėn tiesą, atveria vartus kenksmingiems gandams. Todėl slaptumo būtina laikytis tik tada, kai yra grėsmė pakenkti geram žmogaus vardui ar pažeisti individų ir grupių teises.

b) Bažnyčios ir pasaulio dialogas

122. Bažnyčios pokalbis neapsiriboja vien tikinčiaisiais, bet apima visą pasaulį. Bažnyčia privalo rodyti savo mokymą bei veiklą visai žmonijai, kurios likimu ji dalijasi; tai daryti ją įpareigoja teisė į informaciją ir aiškus dieviškasis priesakas [56]. Be to, Bažnyčiai, pasak Vatikano II Susirinkimo, tenka pareiga “aiškinti laiko ženklus”, nes jie tam tikra prasme yra Dievo žodžiai ir išganymo istorijos vyksmo, vadovaujant dieviškajai Apvaizdai, dokumentas. Todėl Bažnyčiai būtina žinoti, kaip visas šiuolaikinis pasaulis, ne tik katalikai, reaguoja į naujausius įvykius bei šiuolaikines mąstymo sroves. Bažnyčia tai žinos juo nuodugniau, juo geriau tai pateiks bei atspindės visuomenės komunikavimo priemonės.

123. Asmenys, Bažnyčioje einantys atsakingas pareigas, privalo per komunikavimo priemones nuolatos skelbti visą tiesą ir stengtis perteikti autentišką Bažnyčios ir jos gyvenimo vaizdą. Kadangi komunikavimo priemonės dažnai būna vienintelis informacijos srauto tarp Bažnyčios ir pasaulio kanalas, nesinaudojimas jomis prilygsta Dievo duotų talentų užkasimui į žemę. Jei Bažnyčia tikisi ir viliasi, kad naujienų agentūros bei komunkavimo priemonės atkreips dėmesį į religines temas ir traktuos jas labai rūpestingai, kaip reikalauja šių klausimų prigimtis, tai tada ji taip pat turėtų būti pasirengusi teikti šioms institucijoms visapusišką, teisingą ir tikslią informaciją, kad jos galėtų gerai atlikti savo užduotis.

124. Informuojant apie Bažnyčios gyvenimo įvykius bei juos komentuojant, visiškai galioja tai, kas buvo jau anksčiau pasakyta [57]. Vadinasi, patyrę Bažnyčios vadovai turėtų jau iš anksto nusiteikti susidurti su ten minimais sunkumais ir neleisti, kad kiti perimtų iš jų iniciatyvą. Rekomenduotina su svarbesniais bažnytiniais nutarimais bei pareiškimais jau iš anksto supažindinti kai kuriuos kompetentingus asmenis, nurodant leistiną paskelbimo laiką, kad Bažnyčios labui jie visa tai laiku galėtų teisingai paaiškinti bei pateikti.

125. Tad visuomenės komunikavimo priemonės katalikams reikšmingos trejopu požiūriu: jos padeda Bažnyčiai atsiverti šiuolaikiniam pasauliui; jos skatina pokalbį Bažnyčioje; galiausiai jos leidžia Bažnyčiai suprasti mūsų laikų mąstyseną ir žmones, nes ji Dievo įpareigota skleisti išganymo naujieną žmonėms suprantama kalba, išeities tašku pasirinkdama labiausiai juos jaudinančius klausimus.

2. Komunikavimo priemonių nauda Evangelijos skelbimui

126. Kristus pavedė apaštalams ir jų įpėdiniams padaryti jo mokiniais “visų tautų žmones” [58], būti “pasaulio šviesa” [59] ir visur bei visada skelbti Evangeliją. Kaip Kristus savo žemiškojo gyvenimo laikotarpiu reiškėsi kaip tobulas “komunikuotojas”, ir apaštalai naudojosi jų laikams būdingomis komunikavimo priemonėmis, taip ir mūsų laikais apaštališkąją tarnybą reikia vykdyti pasitelkiant naująsias komunikavimo priemones. Sunku įsivaizduoti, kaip likti ištikimam Kristaus priesakui nepasinaudojant šių priemonių teikiamasi privalumais bei galimybėmis kuo daugiau žmonių supažindinti su Evangelijos mokymais bei įsakymais. Todėl Vatikano II Susirinkimas ragina katalikus “neatidėliojant ir kuo uoliau <…> naudotis visuomenės komunikavimo priemonėmis daugialypiuose apaštalavimo darbuose” [60].

127. Kad tai būtina, nesunku suprasti atkreipus dėmesį tai, jog žmonės šiandien yra nuolatos supami ir bemaž užtvindyti visuomenės komunikavimo, religinėje ir bet kurioje kitoje srityje nepaliaujamai formuojančio nuomones bei nuostatas.

128. Naujos technikos atveria žmonėms naujus susitikimo su Evangelija būdus. Krikščionims, kad ir kaip toli esantiems, atsiranda galimybė dalyvauti iškilmingose bažnytinėse apeigose; tai dar labiau suartina visą krikščionių bendruomenę; negana to, per tai visi kviečiami dalyvauti giliausiame Bažnyčios gyvenime. Suprantama, jog visa tai reikia pateikti paisant naudojamos priemonės prigimties. Komunikavimo priemonių kalba yra kitokia negu iš sakyklos. Visada būtina pabrėžti, kad religinės produkcijos kokybė komunikavimo priemonėse jokiu būdu neturi nusileisti nereliginei pasiūlai.

129. Be to, šios priemonės nepaprastai naudingos krikščionių ugdymui. Su jomis visais šiais klausimais gali bendradarbiauti patyrę tikybos mokymo specialistai bei ekspertai, jos taip pat turi visą reikiamą techninę įrangą viskam patraukliai bei šiuolaikiškai pateikti. Dėl savo prigimties komunikavimo priemonės gali pasitarnauti viso religinio ugdymo atnaujinimui ir paremti tikybos mokytojų asmenines pastangas. Kadangi komunikavimo priemonės šiandien yra įprastas būdas dabartinių žmonių jauseną bei mąstyseną atspindinčiai informacijai skleisti, jos gali paskatinti krikščionis, aptarinėjant dienos įvykius bei problemas, susimąstyti apie pamatinius tikėjimo principus ir suprasti, kaip juos taikyti šiuolaikiniame gyvenime.

130. Šiandieniai žmonės taip pripratę prie komunikavimo priemonių patrauklios bei išradingos kalbėsenos, kad vargiai gali bepakęsti žemesnio lygio viešuosius reginius, nekalbant jau apie religinius, tokius kaip liturginės apeigos, pamokslai ar krikščioniškasis ugdymas.

131. Norint, kad tikėjimo turinys būtų perteikiamas bei aiškinamas tikrai įdomiai ir veiksmingai, reikia, kiek įmanoma, naudotis komunikavimo priemonėmis ir apskritai prisitaikyti prie šiuolaikinio visuomenės komunikavimo kalbos bei stiliaus.

132. Savo mintis ir vertinimus Bažnyčia gali reikšti naudodamasi komunikavimo priemonėmis, kurios jai nepriklauso, bet tam tikromis sąlygomis yra jai prieinamos, arba tomis, kurias ji tiesiogiai valdo pati. Nevalia užmiršti, jog sąlygos nėra visur vienodos. Todėl bažnytinė vyresnybė turėtų nurodyti savo bendradarbiams kryptį tik po to, kai bus išsamiai pasikonsultavusi su kompetentingais asmenimis vietiniu, nacionaliniu ir prireikus tarptautiniu lygmeniu.

133. Kad katalikai tikrai gerai atliktų savo užduotis skatindami žmogaus pažangą Evangelijos šviesoje, prisidėdami prie visuomenės komunikavimo ir noriai taikydami šias Dievo dovanotas priemones savo misijoje, reikia daug pastangų ir finansinių išteklių. Tikintieji katalikai raginami visada turėti galvoje savo atsakomybę šioje srityje ir nuolatos dosniai tai remti, nes “Bažnyčios nariams nedera neveikliai taikstytis, kad išganymo žodis būtų pančiojamas ir stabdomas <…>” [61].

134. Atsižvelgdamos į didėjančią visuomenės komunikavimo priemonių svarbą žmonijai apskritai ir Bažnyčios gyvenimui konkrečiai, vyskupų konferencijos rūpinsis skirti komunikavimo pastoracijai pagrindinę vietą savo visos pastoracijos plane ir pakankamai finansinių lėšų tiek vietinėms, tiek tarptautinio bendradarbiavimo reikmėms.

Trečiasis skyrius
KATALIKŲ VAIDMUO IR VEIKLA ATSKIROSE PRIEMONĖSE

135. Jau kalbėjome apie katalikų veiklą, kylančią iš visiems komunikuotojams bendrų užduočių suvokimo ir papildomai palaikomą jų tikėjimo [62]. Po to bendrai aptarėme ypatingas katalikų užduotis komunikavimo srityje [63]. Dabar belieka apibūdinti katalikų pareigas atskirose komunikavimo priemonėse, nepriklausomai nuo to, ar jos priklauso pačiai Bažnyčiai, ar kitiems, kurie jai leidžia jomis pasinaudoti.

1. Spauda

136. Spauda dėl savo prigimties bei ypatybių pasižymi didele svarba ir įtaka. Ji yra labai įvairialypė ir pajėgi aprėpti gausybę temų; dėl to ji gali iki smulkmenų narstyti bei aiškinti įvykius, sykiu skatindama skaitytoją nenuilstamai mąstyti bei žadindama norą daugiau sužinoti. Ji labai naudingai papildo vaizdo bei garso komunikavimo priemones ir ypač tinka kritiniam žvilgsniui aštrinti ir gebėjimui spręsti ugdyti. Kadangi spauda gali nagrinėti įvairiausius dalykus ir tokiu būdu gerai skatinti savarankišką mąstymą, ji yra reikšmingas pokalbio visuomenėje organas. Negana to, brošiūrų bei kišeninio formato knygų pavidalu šiandien kiekvienam prieinami religiniai veikalai, pasaulinės literatūros klasika, technikos ir mokslo traktatai ir pramoginė literatūra. Naudingi, ypač populiarinant Šventąjį Raštą bei šventųjų gyvenimus, pasirodė piešiniai ir iliustruotos istorijos. Visa ši spaudos produkcija verta dėmesio ir paramos.

137. Katalikų spauda – dienraščiai, žurnalai ir kitokie periodiniai leidiniai – gali būti veiksmingiausia Bažnyčios ir pasaulio tarpusavio supratimo priemonė, padedanti keistis informacija bei formuotis viešajai nuomonei. Reikia vengti neapgalvotai steigti naujus katalikiškus leidinius, kad tokiomis iniciatyvomis nebūtų susilpninti jau egzistuojantys.

138. Katalikų spauda atvira visam pasauliui. Ji skelbia naujienas, komentarus ir nuomones apie visus šiandienio gyvenimo aspektus bei žmogui iškilusias problemas, bet daro tai vadovaudamasi krikščioniškąja gyvenimo samprata. Jos užduotis taip pat yra papildyti ir prireikus pataisyti su religija bei Bažnyčios gyvenimu susijusias naujienas ir komentarus. Ji turi būti pasaulį atspindintis veidrodis ir sykiu jam kelią rodanti šviesa. Ji taip pat bus susitikimų ir keitimosi mintimis vieta. Kad galėtų pasiekti neginčijamą profesionalumo lygi, spauda turėtų būti aprūpinta visais reikiamais ištekliais.

139. Norint laiduoti vaisingą pokalbį Bažnyčioje bei tarp Bažnyčios ir pasaulio, šalia katalikiškosios spaudos turėtų taip pat egzistuoti katalikų vadovaujamos naujienų agentūros, tikrai labai profesionaliai be perstojo teikiančios šviežias, objektyvias ir tikslias naujienas apie Bažnyčios gyvenimą. Bendradarbiaudamos tarptautiniu mastu tokios naujienų agentūros padės viena kitai rinkti ir skleisti naujienas visame pasaulyje.

140. Tikintieji raginami reguliariai skaityti pelnytai katalikiškąja vadinamą spaudą ne tik dėl naujienų iš Bažnyčios gyvenimo, bet ir dėl komentarų, parašytų remiantis krikščioniškaisiais principais ir turinčių ugdomąją vertę. Tačiau tai jokiu būdu nelaikytina nei laisvės skaityti apribojimu, nei kėsinimusi į teisėtą tam tikrai vietovei būdingą įvairovę ar teisę sužinoti nuomones, reiškiamas kitokiose publikacijose. Katalikų žurnalistams privalu pelnyti palankumą savo darbo kokybe.

141. Dienos įvykiams iškėlus klausimus, susijusius su esminiais krikščioniškojo tikėjimo principais, katalikų žurnalistai stengsis aiškinti juos laikydamiesi Bažnyčios magisteriumo požiūrio. Visais kitais klausimais dvasininkija ir pasauliečiai skatins laisvą nuomonių raišką ir publikacijų bei požiūrių įvairovę, nes tai įgalina ne tik atsiliepti į įvairius skaitytojų poreikius, interesus bei rūpesčius, bet ir prisidėti prie viešosios nuomonės Bažnyčioje ir pasaulyje formavimo [64]. Periodiniai katalikų leidiniai, laikomi bažnytinės valdžios ar bažnytinių institucijų oficialiais organais, privalo pagal spaudos srityje priimtą praktiką visomis išgalėmis stengtis išreikšti bei atskleisti tai, ką mąsto organizacijos ir institucijos, kurioms jie viešai atstovauja. Šių leidinių kai kurie puslapiai gali būti atviri laisvai nuomonių raiškai, tačiau šiais atvejais turi būti visiškai aišku, kad leidėjo nuomonė nebūtinai sutampa su diskusijoje reiškiamomis pozicijomis.

2. Kinas

142. Kinas pagrįstai yra svarbi šiuolaikinio gyvenimo dalis. Jis daro didelę įtaką švietimo, kultūros, poilsio bei mokslo srityse. Autoriams kinas yra mūsų laikais itin tinkama priemonė savam pasaulio supratimui reikšti. Tobulėjanti kino technika, vis labiau pagaunanti žiūrovų dvasią, ir didėjanti nebrangios kino įrangos pasiūla duoda pagrindo manyti, jog ateityje šia priemone bus naudojamasi dar dažniau ir plačiau. Vis tai verčia geriau pažinti kino pasaulį ir jam būdingas problemas.

143. Pastoracijai būtina dėmesingai sekti šią pažangą, nes dėl stiprėjančio tarptautinio bendradarbiavimo šioje srityje gali atsiverti didžiulės galimybės taikyti kino priemones apaštalavimo veikloje. Greičiau ir lengviau negu anksčiau šiandien galima kurti filmus atsižvelgiant į įvairius žmonių poreikius bei aplinkybes; juos taip pat galima žiūrėti nebe tiktai didelėse salėse, bet ir mažesnėse patalpose ar net namie.

144. Daugelis filmų visa savo įtikinėjimo galia tarnauja žmogaus pažangai ir skatina aukštą dvasinę kultūrą. Tokie filmai verti visų dėmesio ir pritarimo. Šioje srityje kompetentingos bažnytinės organizacijos žodžiais ir darbais padės tokių vertingų filmų gamintojams ir prisidės prie jų platinimo. Čia taip pat nevalia užmiršti, kad daugelis filmų, visuotinai laikomų iškiliais meno kūriniais, buvo skirti religinėms temoms. Kinas neabejotinai yra visais požiūriais tinkama priemonė, leidžianti iškiliai traktuoti tokias temas. Tai gyva paskata toliau kurti tokio žanro filmus.

145. Todėl katalikų kinematografinės organizacijos kartu su panašiomis kitų komunikavimo priemonių organizacijomis stengsis dar labiau skatinti religinės tematikos filmų gamybą, platinimą bei pasiūlą. Religinio švietimo srityje reikia naudotis įvairiais naujais išradimais, kurie nėra tokie brangūs, pavyzdžiui, plokštelės, garso ir vaizdo juostos, filmų bei diapozityvų projektoriai, magnetofonai.

146. Šalyse, kur daug gyventojų neraštingi, filmais galima perteikti pagrindines ne tik rašymo bei skaitymo, bet ir religijos žinias. Raidžių nepažįstantis žmogus yra labai jautrus vaizdams ir per juos lengviau suvokia faktus bei idėjas. Todėl, išties rimtai siekiant žmogiškosios bei krikščioniškosios pažangos, be šių veiksmingų priemonių niekaip nebus įmanoma apseiti. Tačiau filmai, be abejo, turi atitikti kiekvienos tautos mąstyseną bei kultūrinį lygį.

147. Kadangi profesionaliems kinematografininkams dirbant tenka susidurti su daugybe sunkumų, katalikai, ypač katalikų kinematografinės organizacijos, stengsis užmegzti ir palaikyti su jais dialogą. Tokie kontaktai jiems parodys, kad jų menas laikomas gražia ir kilnia profesija, ir visus įtikins, jog ši priemonė gali nepaprastai daug duoti žmogaus pažangai.

3. Radijas ir televizija

148. Radijas ir televizija atvėrė žmonijai naujas komunikavimo galimybes ir pakeitė jos gyvenseną. Jų laidos kasdien pasiekia vis daugiau pasaulio sričių, vienu mirksniu peržengia visas iki tol buvusias politines ir kultūrines sienas ir veržiasi į visų namus. Jų darbuotojai vienu metu prikausto nesuskaičiuojamos daugybės žmonių dėmesį. Sparti technikos pažanga, pirmiausia transliacijos per dirbtinius palydovus ir galimybė įrašyti bei pakartoti ankstesnes laidas, išlaisvino šias priemones iš laiko ir vietos varžtų. Reikia tikėtis, kad jų reikšmė bei įtaka ateityje dar padidės. Radijas ir televizija atveria klausytojui ir žiūrovui ištisą pramogų, kultūros ir įvykių pasaulį. Ypač televizija pateikia žmones, įvykius bei faktus žiūrovams taip, tartum jie patys būtų vyksmo dalyviai. Radijo ir televizijos priemonėse galiausiai gimsta naujos meninės raiškos formos, galinčios iš pagrindų sujaudinti žmogų.

149. Žmogaus gyvenimo religiniams aspektams bendrosiose šių priemonių programose reikėtų skirti deramą vietą.

150. Religinės laidos, išnaudojančios visas radijo bei televizijos teikiamas galimybes, kuria tarp tikinčiųjų naujus ryšius ir praturtina jų dvasinį gyvenimą. Jos daug prisideda prie jų religinio ugdymo ir padeda jiems aktyviai veikti Bažnyčioje ir pasaulyje. Tokios laidos ypač daug reiškia tiems, kurie dėl ligos ar amžiaus nebegali asmeniškai dalyvauti Bažnyčios gyvenime. Jos taip pat nustato ryšį su didele grupe žmonių, kurie, kad ir nutolę ar atsiskyrę nuo Bažnyčios, nesąmoningai ieško dvasinio peno. Galiausiai per jas Evangelija pasiekia sritis, kuriose Kristaus Bažnyčia dar nėra pradėjusi savo darbo. Todėl Bažnyčiai privalu dar labiau stengtis, kad tokios laidos būtų kuo geresnės ir tobulesnės.

151. Į religinių laidų programą pageidautina taip pat įtraukti šv. Mišių ir kitų liturginių švenčių transliacijas. Tokioms transliacijoms būtina rūpestingiausiai pasirengti ir liturginiu, ir techniniu požiūriu. Sykiu privalu atsižvelgti į publikos daugiasluoksniškumą ir, jei transliacijos peržengia nacionalines sienas, į kitų tautų religinius jausmus bei papročius. Tokių laidų dažnumas ir trukmė nustatoma pagal publikos pageidavimus.

152. Homilijos ir kalbos turėtų atitikti savitą naudojamos priemonės prigimtį. Asmenis, kuriems norima patikėti šią užduotį, privalu kuo rūpestingiausiai atrinkti ir pirma nuodugniai bei visapusiškai parengti.

153. Tokios religinės laidos kaip pasakojimai, komentarai, naujienos, diskusijos per radiją ir televiziją yra naudingos ugdymui bei dialogui. Tai, kas buvo pasakyta apie katalikiškąją spaudą, galioja ir čia. Visuotinių taisyklių dėl teisingo ir sąžiningo įvairių nuomonių perteikimo reikia laikytis ypač tada, kai šios priemonės tam tikroje vietovėje valdomos monopoliškai.

154. Religinių laidų darbuotojai, nesvarbu dvasininkai ar pasauliečiai, publikos laikomi Bažnyčios atstovais. Jie privalo visada tai gerai suvokti ir visomis išgalėmis vengti galimos painiavos. Šią jų didelę atsakomybę turėtų atspindėti jų dėstomos mintys, jų reiškimo būdas ir visa elgsena. Jei leidžia laikas, jiems reikia pasitarti su kompetentinga Bažnyčios valdžia.

155. Klausytojai ir žiūrovai prisidės prie religinių laidų gerinimo, jei aiškiai pasakys apie jas savo nuomonę.

156. Norint laiduoti Bažnyčios veiklų buvimą radijuje ir televizijojoje turint galvoje ir bendrąsias, ir specialiąsias religines programas, būtinas abipusiu pasitikėjimu grįstas Bažnyčios šiuo tikslu įgaliotųjų katalikų ir radijo bei televizijos įstaigų atsakingųjų asmenų bendradarbiavimas.

157. Šalyse, kuriose Bažnyčiai neleidžiama naudotis visuomenės komunikavimo priemonėmis, religinės radijo laidos krikščionims lieka vienintelis būdas ką nors sužinoti apie pasaulinės Bažnyčios gyvenimą ir išgirsti Dievo žodį. Tokios padėties akivaizdoje krikščioniškasis solidarumas kitų šalių vyskupams bei tikintiesiems uždeda sunkią pareigą padėti tokiems savo broliams Kristuje radijo bei televizijos laidomis, kurių religinis turinys atitiktų jų reikmes.

4. Teatras

158. Teatras, viena seniausių bei veiksmingiausių žmogiškojo komunikavimo formų, šiandien traukia daug žmonių, kurie vaikšto į spektaklius arba išgyvena juos per radiją ir televiziją. Negana to, pagal daugelį pjesių jau sukurti kino filmai.

159. Teatro sąveika su kitomis komunikavimo priemonėmis davė pradžią naujoms draminės raiškos formoms, pagrįstai vadinamoms “multimedia”. Nors ir kilusios iš tradicinio teatro, jos vis dėlto pasižymi tam tikru originalumu bei autonomiškumu ir yra savotiška atskiroms komunikavimo priemonėms būdingų įvairiausių galimybių sintezė.

160. Pagaliau šiandienis teatras neretai būna smarkių dvasinių diskusijų vieta ir laboratorija, kur atsiranda naujos, provokuojančios idėjos apie mūsų laikų žmogų bei jo socialinę būklę. Tokie sumanymai daro įtaką vis gausesnei publikai ir patraukia visų visuomenės komunikavimo priemonių dėmesį.

161. Bažnyčia geranoriškai ir įdėmiai seka scenos meno raidą. Savo ištakose teatras beveik visas priklausė religinei sričiai. Šiandieniams krikščionims derėtų panašiai atsigręžti į teatrą ir stengtis pasinaudoti visomis jo daugialypėmis galimybėmis. Dramaturgus reikia akinti bei jiems padėti teatro priemonėmis perteikti mūsų laiko religinę problematiką; dažnai tai būna tolesnio jos skleidimo per kitas komunikavimo priemones pradžia.

Ketvirtasis skyrius
STRUKTŪRA, DARBUOTOJAI, ORGANIZACIJA

162. Visuomenės komunikavimo priemonių žmonių gyvenime atliekamas vaidmuo, jų teikiamos galimybės, taip pat problemos, kurias jos kelia katalikų sąžinei, reikalauja padaryti šias priemones naudingas pastoracijai, rasti joms patyrusius bei kompetentingus darbuotojus, sukurti tinkamas pastoracines struktūras, aprūpintas reikiamomis priemonėmis, teisėmis bei finansinėmis lėšomis ir galiausiai skatinti įvairias organizacijas atsidėti šiam ypatingam apaštalavimui.

163. Visi tikintieji turi malda ir asmeniniu bei bendruomeniniu indėliu prisidėti, kad naujosios komunikavimo priemonės palengvintų Bažnyčios šiandienę misiją. Bažnyčia privalo kuo geriau jas taikyti Evangelijai skelbti, žmonių sąžinei apšviesti ir bendroms iniciatyvoms, naudingoms tikrajai pažangai, įgyvendinti, kad pripildytų pasaulį krikščioniškosios dvasios.

164. Su visuomenės komunikavimu susijusių įstaigų bei iniciatyvų vadovai ir darbuotojai turėtų būti iš pagrindų persiėmę pastoracine nuostata ir atitinkamai išsilavinę. Rūpintis šių darbuotojų, nesvarbu pasauliečių ar dvasininkų, ugdymu yra viena pagrindinių užduočių, tenkančių tiems, kurie Bažnyčioje atsakingi už šią sritį.

165. Rūpestingai studijuoti visus visuomenės komunikavimo priemonių aspektus, protingai planuoti pastoracinę veiklą, sumaniai koordinuoti šias priemones apaštalavimo srityje – tai užduotys, logiškai patenkančios į Bažnyčios vadovų atsakomybės lauką. Jie savo ruožtu turėtų remtis patyrusių specialistų, atstovaujančių įvairioms komunikavimo sritims, siūlymais bei patarimais. Remiantis Susirinkimo dekretu Inter mirifica, vyskupijoje už tai atsakingas jos vyskupas [65], šalyje – ypatingoji vyskupų komisija arba tam įgaliotas vyskupas [66], visuotinėje Bažnyčioje – Popiežiškoji visuomenės komunikavimo priemonių komisija [67].

166. Būtina smarkiai plėtoti įvairias iniciatyvas bei organizacijas, susijusias su apaštalavimu komunikavimo priemonių srityje; tokioms organizacijoms privalu artimai bendradarbiauti [68]. Bažnytinė valdžia turėtų uoliai ir dažnai raginti katalikus bei jų susivienijimus laisvai bei savarankiškai imtis iniciatyvos šioje srityje, tačiau rezervuoti sau vadovavimą tokioms iniciatyvoms, kurios pagal savo prigimtį tenka kunigiškajai tarnybai arba dėl konkrečių aplinkybių patikėtinos hierarchijai tikinčiųjų labui.

167. Kompetentinga bažnytinė valdžia, apie kurią kalbama 165 pastraipoje, visomis išgalėmis prisidės prie kasmetinės Pasaulinės komunikavimo priemonių dienos rengimo ir šventimo. Ši diena bus gera proga išreikšti padėką bei pagarbą komunikavimo priemonių darbuotojams [69]. Be to, vyskupų konferencijoms reguliariai pateiktini vertinimai dėl apaštalavimui visuomenės komunikavimo srityje reikalingų finansinių lėšų.

168. Vyskupai savo vyskupijose turėtų, kiek įstengia, rūpintis apaštalavimu visuomenės komunikavimo srityje ir daryti tai konsultuodamiesi su dvasininkais ir pasauliečiais. Kur įmanoma, derėtų įsteigti diecezinę arba bent tarpdiecezinę tarnybą, kurios viena iš pagrindinių užduočių būtų organizuoti tokią pastoracinę veiklą vyskupijoje ligi parapijos lygmens. Kita užduotis būtų rengti vyskupijoje minėtą Pasaulinę komunikavimo priemonių dieną.

169. Kiekvienoje šalyje turėtų būti arba viena nacionalinė tarnyba, atsakinga už visas komunikavimo priemones ir turinti kiekvienai iš jų atstovaujančius specializuotus skyrius, arba kelios už tam tikrą komunikavimo priemonę (spaudą, kiną, radiją ir televiziją) atsakingos tarnybos, kurioms tokiu atveju privalu artimai tarpusavyje bendradarbiauti [70]. Bet kuriuo atveju visa veikla turėtų būti pajungta vienai bendrajai krypčiai.

170. Nacionalinės ir diecezinės tarnybos privalo žadinti, skatinti ir koordinuoti katalikų iniciatyvas bei pastangas visuomenės komunikavimo srityje. Jos ypač rūpinsis atitinkamu dvasininkų ir pasauliečių rengimu, šiuo tikslu organizuodamos paskaitas, kursus, viešąsias diskusijas, studijų savaites, taip pat skleisdamos kompetentingų asmenų parengtas kritines apžvalgas. Taip tikintieji išmoks savo galva teisingai ir protingai spręsti. Minėtosioms tarnyboms taip pat privalu kompetentingai konsultuoti religinio turinio filmų bei laidų kūrėjus ir gamintojus.

171. Nacionalinės ir diecezinės tarnybos palaikys abipusiu pasitikėjimu grįstus ryšius su profesionaliais komunikavimo priemonių darbuotojais bei jų sąjungomis; prireikus jos pateiks joms dokumentinės medžiagos, patars ir pasiūlys reikiamą dvasinę pagalbą. Galiausiai joms tenka užduotis savo šalyje rengti Pasaulinę komunikavimo priemonių dieną ir rūpintis Susirinkimo dekrete tą dieną organizuoti rekomenduojamomis rinkliavomis [71].

172. Visuomenės komunikavimo vyskupiškosios komisijos arba tam įgalioti vyskupai privalo jiems patikėtoje jurisdikcijos srityje vadovauti nacionalinių tarnybų veiklai ir išleisti bendrąsias apaštalavimo šioje srityje gaires. Jų užduotis taip pat yra puoselėti ryšius su kitų šalių nacionalinėmis vyskupų komisijomis ir bendradarbiauti su Popiežiškąja visuomenės komunikavimo priemonių taryba, kurios užduotys išdėstytos Susirinkimo dekrete Inter mirifica [72] ir Pauliaus VI apaštališkajame laiške In fructibus multis [73].

173. Vyskupų konferencija, aprėpianti kelias šalis, privalo turėti už visą tą regioną atsakingą visuomenės komunikavimo tarnybą, vadovaujama vieno ar kelių vyskupų.

174. Kiekvienas vyskupas, kiekviena nacionalinė ar kelias šalis aprėpianti vyskupų konferencija, taip pat Apaštalų Sostas privalo turėti nuolatinį oficialų atstovą, kuris teiktų informaciją bei naujienas ir aiškintų skelbiamus Bažnyčios dokumentus, kad jie būtų lengviau ir teisingai suprantami. Toks atstovas greitai ir tiksliai informuos apie Bažnyčios gyvenimą bei veiklą tiek, kiek leidžia jo pareigos. Labai pageidautina, kad vyskupijos ir didesnės katalikų organizacijos irgi turėtų nuolatinius atstovus, kuriems būtų patikėtos panašios užduotys. Tokie įgaliotieji asmenys ir apskritai visi, kurie kaip nors atstovauja Bažnyčiai viešumoje, turėtų nuodugniai išmanyti ir mokėti viską, kas susiję su vadinamaisiais “viešaisiais santykiais”. Jie privalo gerai pažinti publiką, į kurią kreipiasi, ir palaikyti su ja vaisingus ryšius, grįstus tarpusavio pasitikėjimu ir supratimu. Tokie ryšiai galimi tiktai tarpusavio pagarbos bei nepajudinamos ištikimybės tiesai sąlygomis.

175. Bažnyčios poziciją viešumoje reiškiančio oficialaus atstovo institucijos neužtenka. Reikia dar ir garantuoti nuolatinę naujienų bei informacijos cirkuliaciją, kuri leistų, viena vertus, perteikti tikrą Bažnyčios vaizdą ir, antra vertus, išryškėti publikos nuotaikoms, nuomonėms bei reikmėms, apie kurias būtina informuoti bažnytinę valdžią. To sąlyga – pagarbūs ir draugiški Bažnyčios ryšiai su įvairiausiais žmonėmis ir jų grupėmis. Tik tada gali atsirasti nuolatiniai mainai, kai kiekvienas duoda ir ima [74].

176. Norint veiksmingo Bažnyčios dialogo jos viduje ir su išoriniu pasauliu apie aktualių įvykių religinį matmenį, reikalinga oficiali informacija, kuri, tinkamai parengta ir tiksli, kuo greičiau pasiektų adresatus atitinkamais būdais (biuleteniai, teleksai, nuotraukos ir pan.). Tokia informacija rengtina paisant dalyko ypatybių ir naujienų pramonės reikalavimų.

177. Pašvęstojo gyvenimo institutai irgi atkreips dėmesį į daugialypes bei neatidėliotinas Bažnyčios užduotis visuomenės komunikavimo srityje ir apmąstys, kuo konkrečiai jie galėtų čia prisidėti nepažeisdami savo konstitucijų. Institucijos, jų įsteigtos šiuo tikslu, turėtų artimai tarpusavyje bendradarbiauti ir palaikyti ryšį su diecezinėmis, nacionalinėmis ir regioninėmis ar kontinentinėmis tarnybomis bei kartu su jomis rengti ir įgyvendinti apaštalavimo visuomenės komunikavimo srityje programas.

178. Nacionalinės tarnybos [75] ir centrinės pašvęstojo gyvenimo institutų tarnybos turėtų bendradarbiauti su tarptautinėmis spaudos (UCIP), kino (OCIC) bei radijo ir televizijos (UNDA) organizacijos. Tai daryti reikia nepažeidžiant šių organizacijų įstatų, kurie patvirtinti Apaštalų Sosto [76].

179. Šios tarptautinės katalikų organizacijos siekia savo kompetencijos srityje ir įstatuose numatytais būdais remti atskirų šalių visuomenės komunikavimo profesionalius darbuotojus katalikus bei jų susivienijimus. Šioms tarptautinėms organizacijoms tenka daug užduočių: skatinti komunikavimo priemonių tyrimus bei pažangą, rūpintis vartotojų ugdymu, stiprinti solidarumo jausmą bei tarptautinius mainus, stebėti katalikų veiklą visuomenės komunikavimo srityje, koordinuoti tarptautines iniciatyvas, stengtis, kad tarptautiniai sumanymai būtų kuo palankesni pažangos siekiančioms šalims, skatinti naujus meninius sumanymus, taip pat filmų, radijo ir televizijos programų, vaizdo bei garso medžiagos ir publikacijų, tarnaujančių žmogaus pažangai ir Dievo tautos gyvenimui, gamybą ir platinimą. Galiausiai šios tarptautinės katalikų organizacijos raginamos bendromis jėgomis ieškoti bendrų problemų sprendimo būdų.

180. Vyskupų konferencijos, sumaniai padedamos nacionalinių tarnybų, ir šioje srityje dirbančių katalikų susivienijimai suteiks tarptautinėms organizacijoms finansinių lėšų bei išteklių, reikalingų šiems jų tikslams pasiekti.

PABAIGOS ŽODIS

181. Pabaigoje kyla sunkus klausimas, ar esame visiškai naujo visuomenės komunikavimo amžiaus prieangyje, tai yra ar pažanga komunikavimo srityje yra ne tik kiekybinio, bet ir kokybinio pobūdžio? Į šį klausimą nelengva atsakyti. Tačiau aišku viena: dėl mokslo ir technikos, ypač palydovinės, pažangos netrukus bus įmanoma vaizdu bei garsu perteikinėti naujienas vienu metu visiems žmonėms. Informaciją bus galima įvairiopai kaupti ir bet kada atgaminti kultūros ir poilsio tikslais, ji darys žmonių dialogą intensyvesnį ir per tai stiprins jų bendruomeninius ryšius, plėtos kultūrą, įtvirtins taiką.

182. Dievo tauta vis geriau suvokia, kokia pareiga ir atsakomybė jai tenka, nes niekada anksčiau neturėjo tokių didelių ir tiek daug galimybių kaip dabar laiduoti, kad visuomenės komunikavimo priemonių galia tarnautų visos žmonijos gerovei, vadinamojo trečiojo pasaulio šalių pažangai, broliškai tautų bendrystei ir Išganymo naujienos skelbimui, kad Išganytojas Kristus būtų liudijamas ligi žemės pakraščių.

183. Šioje pastoracinėje instrukcijoje pateikti bendrieji nurodymai ir gairės, nes konkreti komunikavimo situacija neleidžia leistis į smulkesnes detales. Krikščioniškoji gyvenimo samprata suponuoja nepajudinamus principus, pagrįstus meilės naujiena, gerąja Evangelijos naujiena, ir žmogaus, kuris pašauktas būti Dievo vaiku, orumu. Kiekvienam aišku, jog konkrečiai taikant šiuos principus bei pastoracines gaires būtina atsižvelgti į įvairias vietos sąlygas, skirtingą technikos, visuomeninės pažangos ir kultūros lygį, taip pat į kintantį komunikavimo vaidmenį visuomenėje ir šiai sričiai būdingus vidinius dėsningumus. Tai leis geriausiai pasinaudoti pokyčiais, kurių tikrai nestigs visuomenės komunikavimo srityje. Turėdami priešais akis šį visuomenės komunikavimo priemonių polinkį kisti, visi, kuriems tenka kokia nors pastoracinė atsakomybė, nesunkiai įžiūrės būtinybę nuolatos atnaujinti savo žinias šioje srityje.

184. Reikia dar daug tyrimų bei studijų visuomenės komunikavimo priemonėms geriau pažinti siekiant, kad jos tikrai tarnautų bei padėtų žmogui, prisidėtų prie švietimo, ypač mokyklinio, ir žmogaus visapusiško ugdymo. Būtina nuodugniau ištyrinėti komunikavimo priemonių poveikį įvairiose kultūrinėse aplinkose bei įvairiems žmonių tipams. Norint deramai suprasti komunikavimo priemonių funkcionavimo visuomenėje procesus, jų panaudojimo galimybes bei būdus ir geriau pažinti jų galimus daugialypius padarinius žmogaus dvasiai ir kultūrai, privalu telkti dėmesį į nuodugnius bei griežtus mokslinius tyrimus, kurie šiandien daug reikalingesni negu anksčiau. Neseniai įsteigtiems ir jau ilgą laiką veikiantiems universitetams čia atsiveria platus darbo laukas, savo reikšmingumu tikrai niekuo nenusileidžiantis tradicinėms disciplinoms. Bažnyčia norėtų patikinti visus visuomenės komunikavimo tyrinėjimais užsiimančius mokslininkus, jog yra pasirengusi priimti jų tyrimų rezultatus ir, kiek įstengia, įgyvendinti bei taikyti juos žmonijos labui.

185. Čia taip pat pravartu atkreipti dėmesį, jog į mokslinių studijų akiratį turėtų pakliūti ir Bažnyčios poveikio šioje srityje galimybės. Tai leistų jai nustatyti prioritetines užduotis pasaulio mastu, kad katalikų iniciatyvos atitiktų vis didėjančią komunikavimo priemonių reikšmę.

186. Bažnyčia nenorėjo ilgiau vilkinti šios pastoracinės instrukcijos publikavimo, nes kasdien vis aiškiau suvokia būtinybę pradėti pokalbį su profesionaliais visuomenės komunikavimo darbuotojais ir pačiai prisidėti šioje srityje. Ji ragina visus žmones naudotis šiomis priemonėmis taip, kad jos tarnautų žmogaus pažangai ir Dievo garbei. Popiežiškoji visuomenės komunikavimo priemonių komisija parengė šią instrukciją Vatikano II Susirinkimo nurodymu po išsamių konsultacijų su viso pasaulio specialistais. Ji nori, kad šios instrukcijos publikavimas reikštų ne tiek tam tikros stadijos pabaigą, kiek naujos pradžią.

187. Dievo tauta, keliaudama per istoriją, kaip komunikuotoja ir vartotoja, su didžiausiu pasitikėjimu bei karštu užsidegimu žvelgia į tai, ką žada naujasis visuomenės komunikavimo amžius.

Popiežius Paulius VI pritarė visam šios pastoracinės instrukcijos dėl visuomenės komunikavimo priemonių turiniui, patvirtino ją savo autoritetu ir nurodė paskelbti, kad visi už tai atsakingi ją uoliai įgyvendintų.

Visa, kas jai prieštarauja, nebegalioja.

Roma, 1971 metų gegužės 23-ioji, V Pasaulinė visuomenės komunikavimo diena

Martin O’Connor
Titulinis Laodicėjos Sirijoje arkivyskupas,
Prezidentas

Agostino Ferrari-Toniolo
Titulinis Tarasos Byzancenoje vyskupas,
Proprezidentas

Andreas M. Deskur
Sekretorius